Adomo Druktenio premiją pelniusi vertėja Birutė Avižinienė: „Vertėjas nėra vienišas virtuozas“

„Be svetimos kalbos žinių, labai svarbu puikiai mokėti gimtąją kalbą. Bet nepamirškite – vertėjas nėra vienišas virtuozas, atliekantis kompozitoriaus – rašytojo – sukurtą kūrinį gimtąja kalba“, – teigia iš nyderlandų kalbos verčianti Birutė Avižinienė. Už Annet Huizing knygos „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ (leidykla „Debesų ganyklos“) vertimą jai skirta Adomo Druktenio premija – šis vertimas įvertintas kaip reikšmingiausias ir meniškiausias 2020 metų vertimas paaugliams.

Kokį įspūdį knyga „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ paliko jums?

Iš leidyklos gautą Annet Huizing knygą perskaičiau su malonumu. Graži, tiksli kalba, jokio daugžodžiavimo. Vertėjui dirbti su tokiu tekstu – vienas malonumas. Ši knyga iš pirmo žvilgsnio gali sudaryti apgaulingą paprastos istorijos įspūdį. Pradėjus skaityti atidžiau, veriasi net kelios galimybės ją skaityti. Tai ir smagi, kartais liūdna istorija apie mamos netekusios paauglės ir pagyvenusios rašytojos draugystę, ir puikus rašymo vadovėlis.

Knyga yra pelniusi reikšmingų apdovanojimų. Kaip manote, kas lėmė jos sėkmę?

Tai pasakojimas apie trylikametę Katinką, iš kaimynės rašytojos Lidvinės besimokančią rašyti. Knygoje gausu konkrečių rašymo patarimų ir jų pavyzdžių. Tačiau tai – ne vien rašymo vadovėlis. Mat Katinka ima aprašinėti savo gyvenimą: vėl įsimylėjusį tėtį, mirusią mamą… Šis dvigubumas – ir rašymo vadovėlis, ir įdomi istorija – daro knygą labai patrauklią.

Šios knygos vertimas įvertintas kaip reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas paaugliams. Ką šis įvertinimas reiškia jums?

Nors ir netikėta, ši premija yra malonus mano darbo įvertinimas. Labai smagu lygiuotis į tokį grandą kaip Adomas Druktenis.

Adomo Druktenio premija jums skirta už sklandžią ir pirmuosius bręstančios paauglės literatūrinius bandymus, jos jauseną ir mąstyseną taikliai perteikiančią kalbą. Ar išversti šią knygą buvo sudėtinga?

Kaip jau minėjau, knyga parašyta labai gerai, aiškiai, gerai apgalvotas kiekvienas jos sakinys. Smagu, kad versdama ją susipažinau su pačia autore. Porą kartų klausiau jos patarimo, kaip elgtis. Pavyzdžiui, originale Katinkos brolis vardu Kalle. Sulietuvinus jo vardas būtų Kãlė. Aišku, toks vardas labai jau primena šunų patelės pavadinimą. Tad rašytojai pritarus Kalle virto Kajumi.

Vertėja Birutė Avižinienė. Rūtos Vaitkevičiūtės-Juodzevičienės nuotr.

Norint gerai išversti knygą neužtenka gerai mokėti kalbą. Kas dar svarbu?

Be svetimos kalbos žinių, labai svarbu puikiai mokėti gimtąją kalbą. Bet nepamirškite – vertėjas nėra vienišas virtuozas, atliekantis kompozitoriaus – rašytojo – sukurtą kūrinį gimtąja kalba. Knygos išleidimas yra komandinis darbas. Net ir puikiausias vertėjas niekada neišsivers be redaktorių. Prie Annet Huizing teksto, be manęs, atidžiai, rūpestingai dirbo dvi redaktorės – Jūratė Šamelienė ir Daiva Dmuchovska. Pastaroji rūpinosi visu knygos projektu. O kur dar knygos apipavidalinimas, jos pristatymas lietuvių skaitytojams. Visa tai – komandinis leidyklos darbas, ir jei nors vienos šio darbo grandies trūksta ar ji prastai atliekama, knyga pasirodo arba su prasta „suknele“, arba su korektūros klaidomis.

Kokiems skaitytojams rekomenduotumėte šią knygą?

Knyga skirta pirmiausia paaugliams, bet ją atsiversti turėtų visi, norintys išmokti vaizdžiai, gerai rašyti. Manau, kad knyga padėtų ir visiems, išgyvenusiems artimo žmogaus netektį. Galų gale tai ir įdomi istorija apie smagią šeimą, į kurią ateina nauja mama.

Knygos leidimas iš dalies finansuotas pagal ES programą „Kūrybiška Europa“.