Pernai metais skaityta knyga „Anapus žodžių“ vienareikšmiškai yra viena geriausių mano kada skaitytų knygų. Būdama tokia gyvūnų mylėtoja, nesitvėriau kailyje gavusi galimybę nors trumpam įlįsti į jų smegenis. Per autoriaus darbą, ilgus tyrimus ir stebėjimus pažvelgiau į nuostabų gyvūnijos pasaulį ir likau dar labiau juo pakerėta nei buvau iki tol. Tad nenuostabu, jog pamačiusi dar vieną panašaus tipo knygą, šokinėjau iš laimės. Ir dar viršelis toks smagus! Tik perspėsiu iškart – pirmosios autoriaus knygos „Paslaptingas medžių gyvenimas“ nesu skaičiusi, tad palyginti negalėsiu. Tačiau, jei kas iš jūsų skaitėt, labai lauksiu nuomonės!
Peter Wohlleben – miškininkas ir aistringas gamtos pasaulio mylėtojas. Pats turi savo namą, ūkį, daugybę gyvūnų ir vis neatsispiria likimo nuskriaustiems mažiukams. Vis priglaudžia pamestą šunį, rastą kačiuką ar kito ūkininko ožiuką, kurį mama ožka atstūmė. Puikiai suprantu tokius žmones ir pati taip elgčiausi, jei turėčiau tam sąlygas. Kadangi autorius nėra mokslininkas, tai ir tekstas skaitosi labai lengvai, nėra to sauso akademiškumo. Atvirkščiai – jo jaučiama meilė ir šiluma akivaizdžiai matosi tarp eilučių. „Kaip jaučia ir supranta gyvūnai“ yra suskirstyta į 41 skyrelį ir pažeria krūvas įdomybių apie įvairius keturkojų ar sparnuočių gyvenimo aspektus.
Pavyzdžiui, ar jūs žinojote, kad voverės minta ne vien riešutais ir sėklytėmis? Jos lenda į paukščių lizdus ir valgo ką tik išsiritusius paukščiukus! Man tai buvo absoliuti naujiena. Nežinojau ir to, jog jos dažniausiai miršta žiemą nuo bado, mat per vasarą žemėje paslėptų maisto atsargų tiesiog nebesuranda… Net vaisinės muselės per miegus juda, o varnos yra itin protingi paukščiai. Krankliai taip pat gudrūs ir yra „sudarę sutartį“ su vilkais. Jie garsiai kranksėdami praneša vilkams apie besiartinantį didesnį žvėrį, o pastarieji atsidėkodami palieka paukščiams mėsos nuo savo grobio. Tokie ir panašūs faktai, apipinti įrodymais ir įvairiausių tyrimų detalėmis, ir slypi šioje knygoje. Tiesa, knygoje buvo ir daugybė dalykų, kuriuos jau žinojau, kuriuos buvau skaičiusi. Skyreliai man pasirodė per trumpi – norėjosi daugiau informacijos, platesnių įžvalgų. Taip pat knygoje buvo aprašinėjami bandymai su gyvūnais keliant jiems skausmą, taip tiriant jų reakcijas. Buvo itin nemalonu skaityti apie tai, tačiau šiuo klausimu mudviejų su autoriumi nuomonė sutapo: kam išvis tokių bandymų reikia?! Trumpai tariant, „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ yra vertinga ir smagi knyga, tačiau tam, kas jau ir taip labai daug žino apie gyvūnijos pasaulį, gali pasirodyti per paprasta. Bet kokiu atveju, nesigailiu ją perskaičiusi.
Palikite komentarą