„90-ųjų vaikai tampa tėvais“ yra vienas iš tų variantų, kai nedidelėje knygos apimtyje sutalpinta tiek daug. Tekstai tiršti savo prasmingumu, vis stabtelėdavau, nes norėjosi apmąstyti. Skaitydama nukeliavau į savo devyniasdešimtuosius – vieną pavojingiausių rajonų Klaipėdoje, „riportą“, kur skraidė dantys, švirkštai ir net kulkos. Niekad nemąsčiau, kokią įtaką mano gyvenimui padarė būtent rajonas, bet tikrai daug kartų kasinėjau vaikystės prisiminimų ir santykio su tėvais klodus, kad suprasčiau, kodėl šiandien esu tokia, kokia esu…
Veronika sako, kad devyniasdešimtieji buvo laukiniai ir aš jai pritariu. Mes, šiuolaikiniai tėvai, gyvenome su pavargusiais ir emociškai nutolusiais tėvais, programuojami būti patogiais, ramiais ir paklusniais. Mokėmės ne gyventi, mylėti ir jausti, o išgyventi, išbūti, iškentėti. O iškentėti teko daug – kažkam nuosavuose namuose, kažkam mokykloje, dar kažkam – tiesiog savo kieme. Mes augome užgniaužtomis emocijomis, stebėjome lygiai tokius pats užsigniaužusius tėvus, senelius ir mokytojus. Dar ir šiandien dauguma gyvena tokiu pat emociniu ritmu teigdami, kad viskas buvo ir yra ok. Nebuvo. Pasekmes dauguma jaučiame iki šiol, tik ne visi tai suvokia…
Devyniasdešimtųjų įtaka labiausiai pasijaučia gimus saviems vaikams. Veronika apie tai ir pasakoja… Skaičiau ir jaučiau, kaip viskas sava, o net jei nebuvau kažko patyrusi pati, tai daug kur atpažinau bent jau savo drauges… Nežinau, ką jums dar parašyti. Knyga tiesiog puiki. Manau, kad ji turėtų būti įdomi ir artima visiems, kurie gyveno tuo laikmečiu ir šiuo metu turi ar planuoja turėti vaikų. Tiesiog paskaitykite ir pamąstykite. Aš sakau, kad verta. Verta, nes nuo to, kaip gerai pažįstame ir jaučiame save, priklauso kaip augs mūsų vaikai ❤️
Palikite komentarą