Poetas Artūras Valionis: „Gyvenimas labai proziškas buvo vakar, toks bus ir rytoj, šiandiena – ne išimtis“

Poetas Artūras Valionis 25-erius kūrybos metus sudėjo į ką tik pasirodžiusią rinktinę „Lėta medžiagų apykanta“. Pasak poeto, ši rinktinė kaip ir tie prabėgę 25 metai susideda iš atskirų skyrių ir periodų, bet yra vientisa, įvairi, dinamiška ir koncentruota, be nereikalingo balasto.

A. Valionis sako, kad apie savo kūrybą dažnai girdi apibūdinimą „valioniška“, į kurį skaitytojai sudeda labai skirtingus dalykus, tarp kurių dažnai minimi sąmojis ir humoras. „Gal toks skirtingas tų pačių tekstų matymas parodo, kad kiek nors pavyko sėkmingai pasiekti tai, kas man labai imponuoja Balkanų kraštų muzikoje. Kaip rašau viename eilėraštyje, „nesuprasi, ar čia linksmai, ar čia liūdnai groja“. Toks liūdnokas džiaugsmas ar džiaugsmingas liūdesys“. Apie tai su A. Valioniu ir kalbamės pasirodžius knygai „Lėta medžiagų apykanta“.

Gyvenimas šiandien labai proziškas. Kaip manote, kam reikalinga ir ką gali poezija?

Gyvenimas labai proziškas buvo ir vakar, toks bus ir rytoj, šiandiena – ne išimtis. Toks gyvenimas. O poezija, esu įsitikinęs, reikalinga ne kam kitam, o žmonėms šiame, kaip įvardijote, proziškame pasaulyje (nors nesu tikras ar, pavyzdžiui, paukščiai ir sliekai taip pat neužsiima poetiniais bandymais besistengdami geriau suprasti savąjį kosmosą). Poezija reikalinga nebūtinai kasdien, galbūt nedidelėmis dozėmis, gal kai kam užtektų ir dviejų eilučių per gyvenimą. Tik būtų žiauriai gerai, kad tos eilutės, kertančios kaip nemirtinas žaibas, tinkamam žmogui pasitaikytų tinkamu metu.

Poezija reikalinga ir anksčiau ar vėliau praverstų visiems, visi galėtų joje atrasti tai, kas jiems artima. Tik gaila, kad nemaža dalis žmonių nuo poezijos atbaidomi (pradžioje parašiau su klaida – „atbadomi“, bet iš esmės klaidos nepadariau) jau ankstyvoje jaunystėje, kai vargšai mokinukai turi įtempę raumenis ir smegenis sugalvoti, ką gi tas poetas norėjo pasakyti, vietoj to, kad nedrąsiai įvardintų savo kad ir dar žalią santykį su skaitomu eilėraščiu, nebijotų reikšti savo nuomonių ir prie kokio sudėtingesnio teksto grįžtų vėliau, kai tam ateis laikas. Tokia „atgrasymo strategija“ dažnu atveju sėkmingai suveikia ir neretas lieka su įsitikinimu, kad poezija yra ezoterinis, siauram ratui skirtas ir tik išrinktiesiems suprantamas užsiėmimas („Ai, ten nieko suprast neįmanoma, pievos kažkokios“). Todėl būna labai smagu, kai kam nors, nuo mokyklos laikų neskaičiusiam ir negirdėjusiam poezijos (sveikinimų koncertų eilėdara čia nesiskaito), netyčia pasitaiko ką nors iš tos „nesuprantamos“ srities perskaityti ar išgirsti, ir, pasirodo, kad „Ne viską supratau, bet ten bičas gerai pavarė“, „Patiko. Ai, bet ten tai gal netikra poezija, nes ten visai suprantama“.

Aišku, kad reikia įdėti pastangų stengiantis suvokti ir įsiskaityti, bet kur jų nereikia. Atradus savo santykį su poetiniu tekstu, jis gali atsiverti visai kitaip. Štai, pavyzdžiui, aš Donelaičio, kaip atrodė mokyklos laikais, visiškai neprasmingų, niekam nereikalingų ir atgyvenusių „rašliavų“ esmę ir reikšmę supratau tik būdamas kokių dvidešimt penkerių. Tada aiškiai suvokiau, kad jo „Metai“ yra pirmasis (ir iškart galingas) repo tekstas lietuviškai. Pirmųjų Amerikos reperių proseneliai tuo metu dar nebuvo gimę, o čia, va, prašau, Europos šiaurėje aštuonioliktame amžiuje „Hip Hop in da Haus“. Ir tokiu būdu perskaičius Donelaitį, iškart viskas tapo aišku. Siūlau pamėginti.

Poezija, kaip ir bet kuris kitas menas, yra asmeninis santykis – šiuo atveju su kalba, dar daugiau, su tuo, kas slypi „už kalbos“. Tad poeziją ir skaito žmonės, jaučiantys poreikį patirti ir pajausti, kad už žodžių ir sakinių apie mus ir supantį pasaulį yra kažkas daugiau nei žodžiai ir sakiniai. Poeziją skaito tie ar tos, kam norisi kartais pabandyti bendromis rašančiojo ir skaitančiojo pastangomis pramušti ar bent prakrapštyti tą gyvenimo proziškumo kiautą, ar net, atskirais atvejais, kaip romantikai pasakytų, „svaigintis poezija“.

Kas yra toji „Lėta medžiagų apykanta“? Nebijote, kad knyga atsidurs knygyno medicinos skyriuje?

Norėčiau, kad skaitytojai patys sau atsakytų į klausimą, kas yra toji „Lėta medžiagų apykanta“. Pavadinimo interpretacijos imsiantiems knygą į rankas nenorėčiau primesti. Kaip ilgametė praktika rodo, tokiais atvejais skaitytojų variantai ir vaizduotė, būna, nenusileidžia autoriams, tad pasisakau už tai, kad perskaitę knygą kiekvienas ar kiekviena susikurtų savo versiją.

O dėl medicinos skyriaus – nebijau, visiškai nebijau, tegu tik atsiduria ir kuo greičiau. Taip būtų dar geriau, galėtume įvertinti poezijos terapinį poveikį, gal ir tą poezijos vertę tokiu atveju būtų lengviau nustatyti. Medicininės literatūros lentynėlei, jei taip skirta, visai tiktų: paimtų potencialūs skaitytojai, atsiverstų, o viename rinktinės puslapyje parašyta: „mūsų širdys plaka vienu ritmu“. Tiesą sakant, ši rinktinė pagal pavadinimą tiktų ne tik į medicinos skyrių, visai gerai atrodytų ir psichologijos, tarpusavio santykių skyrelyje, ir tarp sveiko gyvenimo būdo, mitybos klausimus aptariančių leidinių.

Bet ši rinktinė – ne išimtis, visos mano poezijos knygos pagal pavadinimus galėtų tikslingai ar per klaidą užimti strategines pozicijas įvairiuose knygynų skyriuose: „Skrendant nelieka pėdsakų“ – ezoterikos, religinių praktikų, budizmo skyreliuose, tarp sapnininkų; „Apytiksliai trys“ – aukštosios matematikos; „Daugiau šviesos į mūsų vartus“ – fizikos, sporto, ezoterikos; „Iš natų. Kameriniai kūriniai vienišam balsui“ – muzikos arba psichoterapijos; „π-moll“ – kur nors tarp geometrijos ir muzikos.

Artūras Valionis. Linos Valionienės nuotr.

Naujoji knyga – 25 kūrybos metų apibendrinimas. Pažvelgus į knygą, kokie tie 25 metai?

Žmogus savo prigimtimi yra rinkėjas: šimtai tūkstančių renka grybus, uogas, monetas, pašto ženklus, parlamentų narius, namų bendrijų pirmininkus, treneriai sudaro nacionalines rinktines. Ne išimtis ir aš – kai pajaučiau, kad jau atėjo laikas, kad pribrendau atrinkti savo geriausius tekstus iš penkių poezijos knygų ir sudaryti rinktinę, sėdau ir atrinkau, kai kuriuos kiek perrašiau, pridėjau naujų. Užduotis, krepšinio terminais kalbant, „atkabinti“ eilėraščius buvo sunki ir norėčiau atsiprašyti tų tekstų, kurie nepateko į rinktinę, liko už borto: mielieji, nepatekote ne todėl, kad esate blogesni (kai kurie), bet ne visai tikote sumanytai koncepcijai ir dabartinė sudaryta rinktinė, tikiuosi, sėkmingiau sužais vieną kitą partiją su skaitytojų vaizduote, sąmone ir pasąmone.

O tie 25 prabėgę metai – tokie kaip ši rinktinė: susidedanti iš atskirų skyrių ir periodų, vienuose puslapiuose žodžių daugiau, tekstas intensyvesnis, kituose daugiau erdvės, dar kiti tuštesni. Bet vientisa, įvairi, dinamiška ir, viliuosi, koncentruota, be nereikalingo balasto.

Artūras Valionis. Asmeninio archyvo nuotr.

Jūsų poezijoje nemažai humoro. Kartais atrodo, kad poezija turi būti rimta, „dvasinga“, kad juokauti čia ne vieta. Nesunku suderinti poeziją ir humorą?

Yra daug be galo juokingos taip vadinamos „dvasingos poezijos“, tad tas „rimtumas“ labai sąlyginis dalykas. Reikšmingų žodžių ir abstrakčių sąvokų iš Didžiosios raidės koncentracija vienoje vietoje dažnu atveju to rimtumo nelabai ir priduoda, greičiau priešingai.

Nežinau, kodėl turėtų atrodyti, kad tikra poezija yra tik rimta, kad juokauti joje ne vieta, ir ar kas nors nustatė aiškias taisykles, kokia ji „privalo“ būti. Panaršiau, bet man tokių taisyklių nepavyko rasti. Ir gerai, kad neradau, nes bet kuriuo atveju manau, kad poezijoje, kaip ir gyvenime, viskas gali ir turi būti susipynę ir persipynę, svarbios visos emocijos, tik svarbu, ar tai įvyksta organiškai, ar ne. Viskas paprasta: poezija arba yra, arba jos nėra. Nėra taip, kad kas nors turėtų teisę padaryti išvadą: „šiame tekste trūksta poezijos, nes humoro dalis jame viršija 34,5 proc.“

Neturiu ir niekad neturėjau intencijų rašyti „linksmos“ poezijos. Paprasčiausiai rašau taip, kaip man pavyksta, o humoras, kai atsiranda, tikiuosi, atsiranda tinkamoje vietoje, ir kaip kažkas, nepamenu kas, apibūdino, išeina tokia „valioniška poezija“. Aš pats nelabai randu to humoro savo tekstuose. Dabar prisiminiau, kaip ruošdamasis vienam renginiui atsirinkau eilėraščius skaitymui, sakau žmonai: „Šįkart skaitysiu tik rimtus tekstus“, parodžiau kuriuos parinkau, o ji sako, kad jai ir šitas juokingas, ir anas juokingas. Bet gal ir puiku, gal toks skirtingas tų pačių tekstų matymas parodo, kad kiek nors pavyko sėkmingai pasiekti tai, kas man labai imponuoja Balkanų kraštų muzikoje. Kaip rašau viename eilėraštyje, „nesuprasi, ar čia linksmai, ar čia liūdnai groja“. Toks liūdnokas džiaugsmas ar džiaugsmingas liūdesys.  

Ar apie viską galima parašyti eilėraštį? Apie ką nedrįstumėte rašyti?

Parašyti eilėraštį galima apie viską, tik svarbu prisiminti, kad negalima rašyti apie bet ką, nes tokiu atveju bet kas ir gausis. Nėra poezijai „rekomenduojamų“ ar „privalomų“ temų sąrašo, už kurio ribų nebūtų galima išeiti. Juk jei, pavyzdžiui, parašysi eilėraštį apie ąžuolinę stalo koją, jis iš tiesų nebus apie stalo koją. Vieną tokį kaip tik bandau parašyti jau keliolika metų, bet, gyvatė, dar vis nepasiduoda.

Kviečiame žiūrėti Artūro Valionio knygos „Lėta medžiagų apykanta“ pristatymą.