Spindinčio gyvenimo užkulisiai

Televizijos diktorė, laidų vedėja Laima KYBARTIENĖ (61) pristatė debiutinę knygą „Koralų šypsenos“, kurioje atskleidžia intymias savo gyvenimo detales, atvirai kalba apie vyro alkoholizmą, vaikų auginimą, darbą televizijoje ir laimės paieškas.

„Koralų šypsenos“ – ilgai brandinta mintis ar impulsyvus sprendimas?

Mintis apie knygą kilo jau prieš 18 metų – draugai vis sakydavo, rašyk, rašyk knygą ir sudėk visas mintis, kurias mums čia pasakoji. Bet žodis kaip paukštis, purpt ir nuskrido, nepagausi, neprisiminsi minties, kuri kažkurią akimirką atrodė įdomi. Paskutinis pastūmėjimas buvo mano vyresniosios dukters žodžiai: „Mama, tavo vaikaičiams labai reikia šios knygos. Mintys, pamokymai, tavo patyrimai jiems išliks visam laikui, o skaitydami suaugę supras dar daugiau“.

Kam skiriate knygą?

Ši knyga – moterims apie moterį. Toms, kurios ieško savyje stiprybės eiti nepažintu ir nesaugiu keliu. Man taip pat buvo baisoka ir nedrąsu, bet susivokti padėjo psichoanalizė, nepraradau vilties. Dažnai girdime įprastas frazes: „paleisk savo baimes”, „atsipalaiduok”, „pasitikėk savimi”, „būk laiminga”. Tačiau kaip atsipalaiduoti, ką daryti, norit įgyti pasitikėjimą savimi? Kur buvau aš ir ką galvojau, kai man buvo nelengva?

Manau, ne vienai moteriai kyla klausimas, kodėl taip susidėliojo jos gyvenimas, kur ji padarė klaidų, kas lėmė jos problemas. Pasidalinusi su kitais, taip pat klupusiais savo kely, atrandi drąsos, gal net atsakymą, kaip elgtis ir mąstyti toliau, kaip išeiti iš sudėtingo gyvenimo etapo.

Aprašote skaudžius gyvenimo momentus: pogimdyvinę depresiją, vyro alkoholizmą, vienatvę. Kas jums padėjo nenuleisti rankų, tvirtu žingsniu žengti pirmyn ir niekad neprarasti spindinčios šypsenos?

Kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria ne vieną skaudų ar sudėtinga laikotarpį. Bet visi skirtingai susidoroja su sunkumais, o kartais ir visai jų neišsprendžia. Visad ieškojau atsakymo, kaip tai, kas man netinka, išspręsti, sutvarkyti ar išraizgyti.

Esu mama ir jaučiu atsakomybę mokyti savo dukteris, kaip neprarasti vilties ir energijos, nesusitelkti vien į problemą, nesustoti kely ir nenusivilti gyvenimu. Noriu, kad suprastų, jog svarbiausia nekaltinti kito, judėti į priekį ir keistis pačioms. Juk kai pasikeičiame, ir mūsų gyvenimas pakrypsta kita linkme.

Kada užgimė meilė televizijai? Gal būdama vaikas turėjote ir kitokių karjeros planų?

Matyt, televizija įaugo į mane nuo vaikystės, kai nespalvotame televizoriaus ekrane aistringai stebėdavau 18 valandos filmukus vaikams ir žinių laidas. Ekranas mane užbūrė ir jaudina iki šiol. Man visad atrodė, kad ekrane vyksta tai, ko taip trokštame realiame gyvenime. Visada norėjau būti ant scenos: vaikystėje svajojau būti mokytoja, vėliau dainininkė, galų gale tapau diktore ir laidų vedėja.

Ar buvo kilusi mintis mesti darbą televizijoje ir viską keisti?

Kai turi darbą, kuris įkvepia, kurį dirbti malonu, nors ne visada lengva, nesinori nieko keisti. Nemėgstu kaitalioti gerų dalykų. O gyvenimas vis tiek viską sudėlios į savo vietas.