Eugenijos Stravinskienės premiją pelniusi vertėja Aigustė Vykantė Bartkutė: „Grožinis vertimas nėra tik kalba“

„Laimė, gyvename skaitmeninės erdvės amžiuje ir viską galima surasti internete. Tikrai nemokėčiau dirbti su žodynais, kaip darė vyresniosios kartos vertėjai“, – atvirauja iš čekų kalbos verčianti Aigustė Vykantė Bartkutė. Už Danielos Fišerovos knygos „Blogykla“ (leidykla „Debesų ganyklos“) vertimą jai skirta Eugenijos Stravinskienės premija – šis darbas įvertintas kaip reikšmingiausias ir meniškiausias 2020 metų vertimas vaikams.

Kokį įspūdį jums paliko knyga „Blogykla“?

Mėgstu komedijas. Šią knygą galėčiau palyginti su nepamirštamu animaciniu filmuku visai šeimai „Ratai“. Įsimintini veikėjai, praradimai, kuriuos keičia atradimai, permainingas siužetas, draugystė, kuri atrodytų neįmanoma, ir gera juoko dozė.

Knyga yra pelniusi reikšmingų apdovanojimų. Kaip manote, kas lėmė jos sėkmę?

Kas gi sudaro literatūros kūrinį? Meniškai organizuota kalba, vaizduojamasis pasaulis ir bendroji prasmė, tai yra pagrindinė mintis ir idėjos. Visi šie sluoksniai knygoje puikiai dera. Jos sakiniai yra aiškūs ir lengvai suprantami net pradinių klasių vaikui, o žodžiai… žodžiai išgalvoti, kaip ir veikėjai bei kūrinio erdvė (gerai, kad knygos iliustratorė puikiai atliko savo darbą). Vis dėlto tie Nenaudėliai taip trokšta būti kuo panašesni į žmones, kad vaikai lengvai gali atpažinti standartinius žmonių tipažus ir standartines situacijas tiek mokykloje, tiek šeimoje. Ir autorė taip lengvai lengvai stumteli mažulius teisingo ar doro atsakymo link, nes idėjos atskleistos per veikėjų darbus, o neišsakytos tiesiogiai. Vadinasi, jaunasis skaitytojas moralą gali susiformuluoti pats.

Knyga neįkyri ir linksma – ko daugiau reikia, kad gerai leistum laiką?

Šios knygos vertimas įvertintas kaip reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas vaikams. Ką šis įvertinimas jums reiškia?

Niekada nesijaučiau tikra vertėja. Esu savamokslė, o ir išversti knygą ne kasmet pasitaiko. Kur jau man lygintis su vyresniosios kartos vertėju Almiu Grybausku! Jo ir patirties, ir vertimų bagažas nemažas. Kur jau lygintis su puikiu slavistu Vytu Dekšniu! Į šį žmogų tegaliu žvelgti susižavėjimo kupinomis akimis, kaip mokinys į kovos menų meistrą. Kaip rašė Jevgenijus Švarcas pjesėje „Pelenė“, „aš ne burtininkas, aš dar tik mokausi“.

Iš tiesų, sužinojusi apie skirtą premiją, jaučiausi kaip Pelenė, papuolusi į karališką puotą. Truputį ne savo vietoje, truputį apspangusi nuo grožio bei netikėtumo ir labai labai laiminga.

Galbūt šis įvertinimas reiškia, kad jau baigiau mokyklą? Galbūt, sveikindamasi su kitais vertėjais, galiu spausti ranką kaip su jais lygi? Labai to norėčiau.

Eugenijos Stravinskienės premija jums skirta už itin gyvą ir kalbiškai spalvingą šmaikštaus apversto pasaulio perteikimą bei išmonę charakterizuojant personažus. Ar versti „Blogyklą“ buvo sudėtinga?

Labai džiaugiuosi, kad, iš redaktorės Daivos Dmuchovskos gavusi pastabas, nesijaučiau kaip mokykloje: „Sėskis, du.“ O man taip yra pasitaikę… Galbūt redaktorė itin tolerantiška (šypsosi). Knygoje buvo tikrai daug žaidimų su kalba ir naujadarų, bet, manau, man su jais pavyko susidoroti. Prisipažinsiu, vienoje vietoje taip ir neradau žodžių daugiaprasmiškumą atitinkančių analogų, todėl lietuviškasis kūrinio variantas vienu sakiniu trumpesnis. Deja.

Žinote, kas buvo sunkiausia? Tinkamai išversti pavadinimą ir parinkti veikėjams vardus. Vertime žaidžiama su panašiai skambančiais žodžiais: mokykla – blogykla, o čekiškame originale turima galvoje ne auklėjimo, o perauklėjimo įstaiga. Juk nedidelis skirtumas, ar ne?

Taip pat ir su veikėjais. Turbūt ne veltui ir savo vaikų gimimo liudijimus pasiimdavome besibaigiant terminams. Vaikui tinkamą vardą išrinkti labai sunku. Verčiamame tekste tikriausiai bent penkis kartus pertaisiau veikėjų vardus, nes vis išlįsdavo kas nors taiklesnio. O kitame „laido gale“ (laido galas būtų buvęs, jei būtume šnekėję telefonu, bet iš tiesų susirašinėjome elektroniniais laiškais) buvo susirinkusi visa leidyklos „Debesų ganyklos“ komanda, ji vis koregavo mano siūlomus variantus. Prisipažinsiu, man iki šiol labai gaila, kad Kerštūnas netapo Kerštautu, o Žandarmė – Žudimante. Mano nuomone, šie vardai būtų artimesni čekiškiems sudurtiniams vardams. Bet geriau išmanantys lietuvių kalbos subtilybes man taip pakrikštyti veikėjų neleido. Ir ką aš? Neatsilaikiau prieš visą kolektyvą…

Norint gerai išversti knygą neužtenka gerai mokėti kalbą. Kas dar yra svarbu?

Žinote, kas man labiausiai nesisekė mokykloje? Kalbos. Tiek anglų, tiek rusų. Ir kodėl pasirinkau studijuoti čekų kalbą universitete? Taip ir neišmokau gramatikos… Čekiškai rašau ne geriau už nemotyvuotą mokytis čekų šeštoką. Gerai, kad nedažnai tenka. Ten gi keturios „i“! Dievaži, na, niekaip negirdžiu, kur kuri…

O kai nežinau kokio žodžio… Laimė, gyvename skaitmeninės erdvės amžiuje ir viską galima surasti internete. Tikrai nemokėčiau dirbti su žodynais, kaip darė vyresniosios kartos vertėjai. Didžiulė pagarba jiems. Ir kita laimė, kad neturime gero, išsamaus čekų–lietuvių kalbų žodyno, nei popierinio, nei internetinio. Dažniausiai nežinomų žodžių reikšmę nujaučiu, bet negaliu rasti tinkamo atitikmens. Tuomet verčiu iš čekų kalbos į anglų ir internete randu kokius šešis variantus, o versdama iš anglų į lietuvių – po šešis atitikmenis kiekvienam tam žodžiui. Taigi, turiu net trisdešimt šešis žodžius vienam dalykui apibūdinti! Žinoma, kai kurie kartojasi ir pusė iš jų atkrinta kaip netinkami. Bet iš likusių galiu išsirinkti grynuolį.

Tačiau grožinis vertimas nėra tik kalba – tai ir literatūra. Kaip rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, literatūra – tai žodžio menas, teikiantis estetinį išgyvenimą. Tai aš turbūt truputį menininkė, jaučianti, kas gali „užkabinti“. Už tai turiu būti dėkinga savo tėčiui, Gvidonui Bartkui, didžiam filologui ir literatūros žinovui. Jis be galo mėgo literatūrą ir savo pavyzdžiu mokė barokinių literatūros vingrybių.

Knygos leidimas iš dalies finansuotas pagal ES programą „Kūrybiška Europa“.