Kristina Ohlsson – Švedijos detektyvų meistrė, minanti šiurpinančias mįsles vaikams

Kristina Ohlsson – garsi Švedijos rašytoja, gerai žinoma ir Lietuvoje dėl paslaptingų ir šiurpinančių istorijų jaunesniesiems skaitytojams. Pažintis su šia autore, prasidėjusi dar 2015 metais, tęsiasi iki šiol – vos prieš porą mėnesių Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dešimtąją šios autorės knygą lietuvių kalba „Vaiduoklių namo paslaptis“ (vertė Virginija Jurgaitytė).

Vis dėlto dėmesio vertos ne tik jos knygos, tačiau ir pačios Kristinos Ohlsson istorija bei asmenybė.

Kristina Ohlsson gimė 1979 m. kovo 2 d. Užaugusi Kristianstade, vėliau studijavo Stokholme. Baigusi politikos mokslus, dirbo analitike Švedijos slaptojoje tarnyboje, Švedijos saugumo ir gynybos universitete bei buvo kovos su terorizmu pareigūnė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (angl. OSCE). 2009 metais ji išleido pirmąją knygą suaugusiems Askungar (angl. Unwanted, lietuviškai – nėra), o 2012 metais tapo rašytoja „visu etatu“. Po metų, 2013-aisiais, su jos kūryba galėjo susipažinti ir jaunieji skaitytojai – buvo išleista pirmoji K. Ohlsson knyga vaikams Glasbarnen (liet. Stiklo vaikai (2015, „Nieko rimto“, vertė Mantas Karvelis).

Visų istorijų pradžia

Kristina Ohlsson nuo mažumės labai mėgo skaityti. Ypač daug laiko bibliotekoje praleisdavo vasaros metu – imdavo čia vieną, čia kitą knygą, skaitydavo jų ištraukas ir, po daugybės valandų, galiausiai grįždavo namo dviračiu vilkdama su savimi bent dešimtį jų. Autorė iki šiol jaučiasi dėkinga bibliotekoms ir ten gulėjusioms knygoms.

Būdama septynerių mažoji Ohlsson pastebėjo, kad jai be galo smagu ne tik skaityti, bet ir pačiai kurti istorijas. Rašymas visą laiką buvo jos hobis, kurio neapleido net eidama aukščiau išvardintas pareigas. Tačiau ji niekada tikslingai nerašė knygų, kol viskas gyvenime nepabodo ir moteris nepanoro išbandyti ką nors nauja – būdama dvidešimt aštuonerių Kristina Ohlsson laisvalaikiu pradėjo kurti detektyvus suaugusiems. Sulaukusi pasisekimo, po keleto metų nusprendė visą savo energiją sutelkti į kūrybą ir taip rašymas tapo jos pagrindiniu darbu.

Kristina Ohlsson ir vaikų literatūra

Kadangi lietuvių kalba vis dar nėra nei vienos Kristinos Ohlsson knygos suaugusiems, ją, kaip detektyvų meistrę, galime pažinti skaitydami kūrinius vaikams. Nors juose netrūksta fantastikos, galima stebėti, pasak literatūrologės Jurgitos Lūžaitės-Kajėnienės, „kaip išmoningai plėtojamas detektyvas, kaip ieškoma užuominų, kaip pasitelkiami kiti veikėjai ir narpliojama tai, kas nerealu.“

Kodėl Kristina Ohlsson ėmėsi kurti vaikams net sulaukusi pripažinimo suaugusiųjų literatūroje?  Viename interviu, rašytoja sako, kad vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų, kurie ieško logikos ir klausia, ar kažkas galėjo įvykti iš tiesų. Jaunieji skaitytojai yra daug atviresni įvairioms alternatyvoms ir jų tikėjimo ribos daug platesnės – šios savybės rašytoja kartais pasigenda ne tik kituose, bet ir savyje.

Autorei labai svarbu suprasti vaiko pasaulį ir rašyti apie tai, kas aktualu būtent jam. Juk kartais gali pasitaikyti, kad dalykai, kurie egzistuoja suaugusiems įprastame pasaulyje, nėra pastebimi jaunesniųjų gyvenime, arba atvirkščiai. Kristina Ohlsson pastebi, kad dalykai, kurie baugina vyresnius skaitytojus, nebūtinai tokį pat poveikį turės vaikams – juos gali paveikti visai kas kita, ir į tai ji visada atsižvelgianti.

Kristina Ohlsson ne tik rašo jauniesiems, bet ir po ranka dažnai turi jiems skirtų knygų. Tarkime, ji dažnai skaito Astridą Lindgren, taip pat ne viename jos pokalbyje mini ir Mariją Gripę. Autorė mano, kad norint įtikinamai rašyti vaikams, reikia skaityti ir jiems skirtus kūrinius.

Kristina Ohlsson.  Anna-Lena Lundqvist nuotr.

Nuo idėjos iki knygos

Mes, paprasti skaitytojai, dažniausia nė nesusimąstome, kokį kelią knyga spėja nueiti prieš atsidurdama mūsų rankose. O juk jos pradžia – idėja rašytojo galvoje, kuri, pasak Kristinos Ohlsson, trūks plyš nori ištrūkti.

„Kiekvieną dieną mane aplanko dešimtys idėjų. Tačiau dažniausiai aš jų neužsirašau – tik tos, kurios galvoje užsilieka ilgesniam laikui, yra vertos plėtojimo. Žmogus smegenyse turi mažytį rūsį, į kurį galima panerti ir kartais patikrinti: kas ten vyksta? Gal kas norsten laukia nesulaukia dėmesio?“ – krizendama retoriškai klausia Kristina Ohlsson.

Autorė neneigia, kad ją kartais įkvepia kitų žmonių darbai, tačiau drąsiai teigia, kad jos kūriniai priklauso tik jai. Kristina Ohlsson taip pat sako, kad tikri jos gyvenimo įvykiai kūriniams įtakos beveik nedaro. Nors, žinoma, pamatinės žinios ateina iš realybės. Kad ir apie tai, kaip dirba vienos ar kitos valstybės institucijos:  „Daug kas mano darbe buvo labai įslaptinta, tačiau, suprantama, visko, ką žinau apie policiją, išmokau dirbdama Slaptojoje tarnyboje ir niekur kitur.“

Išgryninusi idėją, Kristina Ohlsson imasi intensyvaus darbo. Pradėjusi rašyti knygą, ji ima vadovautis dienotvarke, pagal kurią kiekvieną dieną parašo po dešimt puslapių, o tai dažniausiai užima tris–penkias valandas.

Anot jos, visi autoriai dirba skirtingais tempais. Kai kurie užtrunka kelis metus, kol parašo knygą, kai kurie – tik kelias savaites ar mėnesius. Jai pačiai dažniausiai reikia nuo septynių iki aštuonių savaičių, jeigu rašo suaugusiems, ir apytiksliai trijų, jeigu rašo vaikams. Žinoma, vėliau nemažai laiko dar užima ir teksto redagavimas.

Kalbantis su rašytojais, gana įprasta bent jau keliais žodžiais užsiminti ir apie tokius etapus, kai, nors ir norima rašyti, tačiau nepavyksta. Kitaip tariant, ką autorius daro, ištikus rašymo krizei. Kristina Ohlsson sakosi su tokiu dalyku susidurianti itin retai. Apie tai byloja ir faktas, kad per pastaruosius dvylika metų ji parašė daugiau kaip 20 knygų (apytiksliai 2–3 per metus) – tad šitaip produktyviai dirbant jokioms rašymo krizėms tiesiog nėra kada.

Baimės šiurpuliukai ir juokas

Kristinos Ohlsson knygose dažnai netrūksta odą šiurpti verčiančių dalykų. Ji sako, kad kartais rašant ją pačią apima didžiulė baimė, jaudinamai suvirpinanti krūtinę. Autorei labai svarbu patirti šį jausmą: „kitaip nieko neišeis, o ir skaitytojo viduje nieko neįvyks“.

Viename interviu rašytoje atskleidžia, kad ir pati yra linkusi dažnai išsigąsti: „Aš gana lengvai užsistresuoju tamsoje arba, kai gulėdama ir girdėdama kokius nors garsus, leidžiuosi jų išprovokuojama ir nebesusilaikau nuo paranojiškų minčių – taip labai lengvai save įbauginu.“  Kristinai Ohlsson tokios situacijos leidžia pasitikrinti, kiek dalykų gali tiesiog šauti į galvą – ji sieja tokius garsus su tuo, kas yra visai neįtikėtina, ir tikrina savo ribas. Rašytoja tiki, kad būtent tokiu būdu gimsta dauguma siaubo filmų ir knygų.

Vis dėlto Kristiną Ohlsson galima ne tik lengvai išgąsdinti – ne ką rečiau ją galima pamatyti ir besijuokiančią. Ji mėgsta ir juodąjį humorą bei sarkazmą, o tai jai padeda bet kurioje situacijoje įžvelgti ką nors netikėtai juokingo ir atveria kur kas paprastesnę perspektyvą žvilgsniui į supantį pasaulį.

Na, o siekiantiems tapti rašytojais Kristina Ohlsson nesitverdama savam kailyje (kaip jai įprasta) pataria štai ką: „Skaitykite, skaitykite, skaitykite! Ir rašykite, rašykite, rašykite! Nėra nieko svarbiau rašytojui kaip skaityti ir rašyti kiek įmanoma daugiau. Ilgai negalvokite apie tai, kas yra teisinga ar klaidinga, tiesiog rašykite. Su laiku viskas sustos į savas vietas“.

Nežinau kaip jums, bet man po tokio padrąsinimo norisi, jei ne pačiai rašyti knygą, tai bent jau nusičiupti vieną Kristinos Ohlsson kūrinių ir pažiūrėti, kaip gi ten viskas nugulę „į savas vietas“, ir gal net trupučiuką pašiurpti!

Pagal užsienio ir Lietuvos spaudą parengė Liveta Ūselė.