Jau seniai ši knyga mane viliojo. Istorijos aprašymu labiausiai. Pastaraisiais metais stipriai išsigrynino naujas detektyvo subžanras. Savo pavadinimo jis dar neturi, o gal ir niekad neturės, tačiau kalba jis apie keistas šeimas. Šeimas, kupinas paslapčių, susitarimų, dviveidystės, sutuoktinių problemų ir nutylėjimų. Šitą subžanrą pagimdė „Dingusi“ ir įkvėpė tokias puikias knygas kaip „Anapus uždarų durų“, „Mergina traukinyje“, „Palūžusi“ ar „Į tamsiausią kampą“. Tai knygos, be išimties, turinčios staigų siužeto posūkį (angl. „plot twist“) ir ryškius charakterius. Viso to tikėjausi ir iš „Santuokos pakto“.
Alisa ir Džeikas ką tik susituokė. Dar kupini iliuzijų, trapios laimės ir aistringos meilės, jie kuriasi naujus namus ir plyta po plytos stato bendro gyvenimo pamatus. Tiesa, abu dar jaučiasi ne itin tvirtai, tarsi ne savo rogėse. Alisa – buvusi roko grupės vokalistė, vis dar „besimatuojanti“ ramų teisininkės gyvenimą. Džeikas – bijo prarasti taip netikėtai sutramdytą gražuolę ir nuolat kvestionuoja pats save. Vestuvių proga iš įtakingų žmonių jie gavo netikėtą pasiūlymą – prisijungti prie Pakto. Tai bendras sutuoktinių susitarimas ir įsipareigojimas amžinai išsaugoti santuoką. Kas to nenorėtų? Paktui priklauso itin daug žinomų ir svarbių viso pasaulio žmonių, tad kas čia tokio? Tiesa, Paktas yra slaptas dalykas. Turi pasirašyti sutartį ir griežtai vykdyti jos sąlygas. VISADA atsiliepti, kai skambina sutuoktinis, kiekvieną mėnesį jam ir jai dovanoti ypatingas, apgalvotas dovanas, taip pat – organizuoti keliones. Niekada nesverti daugiau nei vestuvių dieną. Ir čia tik mažoji dalis. Bet jei nesilaikai šių nurodymų – kenti bausmes. Itin žiaurias. Itin sudėtingas. Alisa ir Džeikas tiki, jog Paktas jiems bus naudingas – jie pasirašo sutartį. Tačiau jie nežino, jog pasirašyti yra lengva. Išeiti iš Pakto – neįmanoma.
Idėja – puiki. Netgi priminė vieną mano mėgstamiausių knygų „Stepfordo moterys“. Tik ten dėl santuokos viską aukoti turėjo žmonos, čia – abu. Tik nuo pat pradžių, autorė manęs neįtikino, jog Alisa ir Džeikas geranoriškai sutiko įstoti į Paktą. Man trūko argumentų, kodėl jie tai padarė. Siužetas tikrai galėjo tapti super geru, bet pritrūko autorės įdirbio į pačią mintį. Bet pasistengiau primerkti akis ir žvelgiau knygon toliau. Visa kita buvo gerai – veiksmo netrūko, veikėjai „savo atidirbo“, įtampos ir tokio siaubo filmų creepy keistumo buvo apsčiai. Pabaigos reikėjo tvirtesnės, mano galva. Autorė pasirinko legvą išeitį. Bendrai žvelgiant – įdomiai, bet ne iki galo. Susukta knyga, bet mažokai argumentų kodėl.
Palikite komentarą