„Sostų karų“ prodiuseriai kurs serialą pagal mokslinės fantastikos šedevrą „Trijų kūnų problema“

Rugpjūčio mėnesį lietuviškai pasirodžiusi pasaulinė mokslinės fantastikos trilogijos pirmoji knyga „Trijų kūnų problema“ taps „Netflix“ serialu. Daugybę apdovanojimų ir tokių autoritetų kaip buvusio JAV prezidento Baracko Obamos ir istoriko Yuvalo Noah Harari simpatijas pelniusi kinų autoriaus Liu Cixino sukurta istorija ekranams bus pritaikyta HBO serialo „Sostų karai“ kūrėjų.

„Netflix“ serialui adaptuos visą trilogiją „Žemės praeities atminimui“, kuri dažniausiai žinoma pirmosios knygos „Trijų kūnų problema“ pavadinimu. Knygos pasakoja alternatyvią Kinijos istoriją su nežemiškos civilizacijos invazijomis, virtualiomis kovomis ir galios žaidimais. Serialas bus bendra JAV ir Kinijos produkcija.

Prie šio projekto vairo stoja žymiausi pasaulio kino prodiuseriai. Scenarijų rašo „Sostų karų“ autoriai Davidas Benioffas ir D. B. Weissas. Prie komandos prisidės ir „Žvaigždžių karai: paskutinis džedajus“ bei filmo „Ištraukti peiliai“ prodiuseriai Rianas Johnsonas ir Ramas Bergmanas. Filmavimas prasidės kitų metų pradžioje.

„Liu Cixino knygos – ambicingiausios iš visų mano skaitytų. Jos kviečia skaitytojus į kelionę, prasidedančią 1960-aisiais ir besitęsiančią iki amžinybės, nuo mažo taškelio – mūsų planetos – iki Visatos pakraščių“, – apie knygas sako būsimo serialo prodiuseriai D. Benioffas ir D. B. Weissas.

Šią vasarą leidykla „Kitos knygos“ lietuviškai išleido pirmąją trilogijos dalį „Trijų kūnų problema“. Kitos dvi dalys jau verčiamas, antroji turėtų pasirodyti kitų metų pradžioje.

„Transformuojanti patirtis. Perskaitęs knygą esi kitoks, negu buvai, pradėdamas skaityti“, – apie „Trijų kūnų problemą“ sako jos vertėjas, rašytojas Saulius Tomas Kondrotas.

Knygos „Trijų kūnų problema“ autorius Liu Cixinas. Leidyklos „Kitos knygos“ nuotrauka

„Trijų kūnų problemos“ istorija prasideda Kinijoje, vykstant Kultūrinei revoliucijai. Tuo metu slaptas karinis dalinys ieško nežemiškų civilizacijų ir siunčia signalus į kosmosą. Tolimos mirštančios planetos gyventojai pagauna signalą ir ruošiasi atakuoti Žemę. Tai gali įvykti po kelių šimtų metų. O Žemėje formuojasi įvairios grupuotės – vienos jų ketina kovoti su galimais užkariautojais, o kitos ruošiasi sutikti ateivius svetingai ir padėti jiems pakeisti senąjį pasaulį nauju. Knygoje talentingai į visumą supinama Kinijos istorija, šiuolaikinis mokslas, kompiuteriniai žaidimai. Mąstoma ir begalinės Visatos, ir pasaulių, slypinčių atomo dalelėje, lygmenimis. Nagrinėjama žmonių, kaip atskirų individų, susvetimėjimo su savo rūšimi – žmonija – problema.

Siūlome paskaityti Liu Cixin knygos „Trijų kūnų problema“ ištrauką.

 

***

1
Beprotybės metai

Kinija, 1967-ieji

Raudonoji sąjunga prieš dvi dienas pradėjo Balandžio 28-osios brigados štabo puolimą. Aplink visą pastatą tarsi laužų liepsnos plevėsavo raudonos vėliavos.

Štabo gynėjai Raudonosios sąjungos vadui nerimo nekėlė. Per du šimtus raudonųjų Balandžio 28-osios gvardiečių buvo snargliai, palyginti su veteranais iš Raudonosios sąjungos, susiformavusios pačioje Didžiosios proletarinės kultūrinės revoliucijos pradžioje ankstyvais 1966-aisiais. Šiuos užgrūdino chaotiški revoliuciniai žygiai po visą šalį ir Pirmininko Mao kalbos per milžiniškas demonstracijas Tiananmeno aikštėje.

Ramybės jam nedavė dešimtys geležinių krosnelių, prigrūstos sprogmenų ir sujungtos elektriniais detonatoriais. Jis negalėjo jų matyti, bet jautė jas, lyg pats būtų buvęs magnetas, pritraukiantis geležį. Jeigu kas nors tenai paspaus mygtuką, revoliucionieriai ir kontrrevoliucionieriai išlėks į orą kaip vientisas milžiniškas ugnies kamuolys.

Balandžio 28-osios brigados jaunimas tikrai galėjo taip beprotiškai pasielgti. Palyginti su patyrusiais pirmosios raudongvardiečių kartos vyrais ir moterimis, naujieji maištininkai atrodė kaip jauni agresyvūs vilkai, neturintys nė lašo proto.

Pastato viršuje išniro liekna graži mergina su Balandžio 28-osios brigados vėliava. Ją sutiko kakofoniška ginklų salvė: amerikietiški karabinai, čekiški automatai, japoniški 38 tipo šautuvai, taip pat naujesni ginklai – standartiniai Liaudies išsivadavimo armijos šautuvai ir automatai, pavogti iš kariuomenės po „Rugpjūčio vedamojo“, netgi kelios dadao mačetės ir ietys. Visi tie ginklai drauge tarsi glaustai pasakojo naujausių laikų istoriją.

Tai toli gražu ne pirmas kartas, kai Balandžio 28-osios brigada surengė tokį reginį: atsistoji ant stogo, mojuoji vėliava, šauki per megafoną ir barstai propagandinius lapelius užpuolikams ant galvų. Kiekvieną kartą drąsūs vyrai ir moterys sugebėdavo išvengti kulkų krušos ir saugiai atsitraukę galėdavo mėgautis šlove.

Mergina, be abejo, manė, kad jai irgi pasiseks. Mojavo kovos vėliava tikėdama, kad jos jaunystės liepsna gali revoliucijos priešus paversti pelenais, ir buvo įsitikinusi, jog naujo pasaulio gimimui trūksta tik aistros ir ryžto… Merginos rožinė svajonė baigėsi, kai kulka perskrodė jai krūtinę.

Penkiolikmetės kūnas buvo toks liaunas, kad kulka beveik nestabtelėjusi nušvilpė tolyn. Mergina tiesiog susmuko su savo vėliava, raudonas audeklas leidosi žemyn kaip paukštis, nenoriai paliekantis dangų.

Raudonosios sąjungos kariai ėmė ploti. Keletas šoko pirmyn, pakėlė Balandžio 28-osios brigados vėliavą, nukritusią šalia pastato, ir lengvą merginos kūną be jokių gyvybės ženklų. Iškėlę virš galvų kurį laiką džiaugsmingai jį pakilnojo, o paskui nusviedė per metalinius vartus atgal.

Kai prasidėjo kruvini konfliktai tarp įvairių partinių grupuočių, dauguma metalo strypų su aštriais antgaliais buvo išlupti ietims, tačiau dar pora buvo likę. Merginos kūnui nukritus ant smaigalių akimirką atrodė, kad į jį trumpam grįžo gyvybė.

Raudongvardiečiai šiek tiek atsitraukė ir pradėjo šaudymo į lavoną pratybas. Negyvai merginai ta kulkų kruša dabar niekuo nesiskyrė nuo švelnaus lietaus. Retkarčiais jos liaunos rankos trūkčiojo, tarsi ji išties būtų gynusis nuo lietaus lašų.

Tačiau netrukus kulkos nukirto pusę kūno ir teliko viena graži akis, įsmeigta į mėlyną 1967-ųjų dangų. Tame žvilgsnyje nebebuvo jokio skausmo, tik tvirtas ryžtas ir ištikimybė.

Palyginti su kitais, merginai dar pasisekė. Jos mirtis bent jau buvo aistringa auka idealams.

Tokie mūšiai siautėjo visame Pekine, nelyginant aibė lygiagrečių kompiuterio procesorių, kurie visi kartu reiškė Kultūrinę revoliuciją. Miestą užtvindžiusi beprotybė sunkėsi į kiekvieną plyšį.

Pekino pakrašty, Cinghua universiteto stadione, jau dvi valandas vyko tūkstantinis klasių kovos susirinkimas, „savikritikos“ mitingas. Jo tikslas – viešai pažeminti ir palaužti revoliucijos priešus, plūsti ir mušti juos minios akivaizdoje, kol jie prisipažins padarę savo nusikaltimus.

Kai revoliucija subyrėjo į daugybę priešiškų frakcijų, prasidėjo įvairiausi sudėtingi manevrai ir varžybos. Universitete kilo karšti konfliktai tarp Raudonosios gvardijos, Kultūrinės revoliucijos darbo grupės, Darbininkų propagandos komandos ir Karinės propagandos komandos. Visos grupuotės po kurio laiko trupėjo į naujas maištininkų kuopeles, kiekviena su savo tikslais ir programomis, ir tai vedė prie dar karštesnių kovų.

Tačiau šiame susirinkime taikinys buvo buržuazinė universiteto vadovybė. Tų žmonių nekentė visos frakcijos, tad jiems teko kentėti skaudžius smūgius iš visų pusių.

Palyginti su kitais „monstrais ir demonais“, reakcingieji universiteto vadovai buvo ypatingi: per ankstesnius savikritikos mitingus jie buvo užsispyrę ir arogantiški, užtat per šį mitingą krito kaip musės. Per keturiasdešimt dienų Pekine tokiuose mitinguose žuvo daugiau nei 1700 žmonių. Daug kitų pasirinko lengvesnę išeitį iš pamišimo: Lao Še, U Hanas, Dzian Bodzanas, Fu Lei, Džao Dziudžangas, I Čiunas, Ven Dzie, Hai Mo ir kiti garbingi intelektualai tiesiog nusižudė.

Tie, kurie išgyveno šį pradinį laikotarpį, pamažu negailestinguose savikritikos mitinguose tapo viskam abejingi. Smegenys suformavo tarsi kokį apsauginį kiautą, kad visiškai neišprotėtum. Kartais per klasių kovos susirinkimus jie atrodydavo apsnūdę ir atsimerkdavo tik tada, kai kas nors surikdavo jiems tiesiai į veidą, tada jie eilinį kartą mechaniškai deklamuodavo savo išpažintis.

Vėliau atėjo trečias etapas. Nesiliaujantys politiniai mitingai išdegino jų smegenis taip, kad šios, išlavintos siekti žinių ir išminties, tiesiog pasidavė ir subliūško. Žmonės išties pradėjo tikėti esą kalti ir kenkiantys didingai revoliucijai. Jie verkė, ir jų atgaila atrodė kur kas nuoširdesnė negu monstrų ir demonų, kurie nebuvo intelektualai.

Raudongvardiečiams du pastarieji smegenų raidos etapai kėlė nuobodulį. Tik tie monstrai ir demonai, kurie pasiliko pirmoje aukų transformacijos pakopoje, galėjo juos bent kiek sujaudinti, nelyginant raudonas matadoro apsiaustas bulių. Bet tokių pageidaujamų aukų buvo vis mažiau.

Cinghua universitete teliko turbūt vienas. Kadangi jis buvo tokia retenybė, jį paliko pačiai savikritikos mitingo pabaigai.

Je Džetai stebuklingai išgyveno Kultūrinę revoliuciją tebebūdamas pirmoje psichikos pakopoje. Jis atsisakė atgailauti, nusižudyti ar prarasti sveiką protą. Kai fizikos profesorius užkopė ant pakylos ir stojo priešais minią, jo laikysena aiškiai sakė: Tegul mano kryžius bus dar sunkesnis.

Raudongvardiečiai išties užvertė jam naštą, bet tai buvo ne kryžius. Kitos aukos buvo priverstos nešioti aukštas bambukines skrybėles, o jo skrybėlė – suvirinta iš geležies strypų. Taip pat ir lenta jam ant krūtinės buvo ne medinė kaip kitų – ją atstojo geležinės durelės, nuluptos nuo laboratorijos krosnies. Ant tos metalo plokštės jo vardas, storai užrašytas juodais dažais, dabar buvo perbrauktas dviem ryškiai raudonomis susikryžiuojančiomis įžambinėmis: X.

Ant pakylos Je atlydėjo ne trys, kaip paprastai, bet šeši raudongvardiečiai: du vyrai ir keturios moterys. Abu vaikinai žengė dalykiškai, pasitikėdami savimi, kaip ir dera tikriems komjaunuoliams. Jie buvo ketvirto kurso* teorinės fizikos studentai, Je buvo jų dėstytojas. Moterys, dar beveik mergaitės, buvo kur kas jaunesnės, antraklasės iš universitetinės vidurinės mokyklos. Jos vilkėjo karines uniformas su portupėjomis ir tiesiog skleidė jaunatvišką entuziaz- mą, keturios žalios žvakelės aplink Je Džetai.

Profesoriaus pasirodymas sujaudino minią. Politiniai šūkiai, jau beveik benutylą, atgijo nauja jėga ir pasklido po visą erdvę nelyginant potvynis.

Kantriai palaukęs, kol triukšmas nutils, vienas raudongvardiečių pasisuko į auką:

–  Je Džetai, jūs – mechanikos specialistas. Jūs matot, kokiai vieningai jėgai priešinatės. Užsispyrimas atves tik prie mirties! Šiandien mes tęsime, ką pradėjom anksčiau, tad nereikės daugžodžiauti. Atsakykit be jums būdingo išsisukinėjimo: tarp 1962 ir 1965 metų jūs savavališkai įtraukėt reliatyvumo teoriją į savo fizikos kursą?

–  Reliatyvumas yra fundamentalios fizikos teorijos dalis, – atsakė Je. – Kaip galima dėstyti pagrindinį kursą be jo?

–   Melagis! – sušuko šalia stovinti raudongvardietė. – Einšteinas – reakcingas mokslininkas. Jis parsiduos kiekvienam, kas pamojuos jam pinigais, parsidavė net Amerikos imperialistams ir padėjo sukurti atominę bombą. Kad galėtume plėtoti revoliucinį mokslą, turime atsikratyti tamsių kapitalistinių teorijų, tokių kaip reliatyvumo!

Je nieko neatsakė, stengdamasis iškęsti skausmą nuo sunkios geležinės kepurės ir metalinės lentos, kabančios ant kaklo. Nebeliko jėgų atsakinėti į klausimus, į kuriuos neverta atsakyti. Šalia jo stovinti moksleivė susiraukė. Mergina buvo protingiausia iš keturių ir geriausiai pasiruošusi šiam klasių kovos susirinkimui. Prieš lipdama ant pakylos ji atmintinai išmoko mitingo scenarijų. Tačiau tokiam asmeniui kaip Je Džetai kelių politinių lozungų nepakako. Raudongvardiečiai nusprendė prieš savo dėstytoją imtis naujo ginklo. Vienas jų pamojo kažkam apačioje.

Je žmona, fizikos profesorė Šao Lin, stovėjo minios priešaky. Dabar ji užlipo į sceną. Jos žalias kostiumėlis, Raudonosios gvardijos karinės uniformos imitacija, buvo per didelis. Tie, kurie ją pažinojo, prisiminė, kaip puošniai ji rengdavosi per paskaitas. Dabartinė jos išvaizda atrodė nenatūrali.

–   Je Džetai, – ji buvo nepratusi prie tokio teatro ir kai sušuko, kad girdėtų minia, jos balsas sudrebėjo. – Tu nesitikėjai, kad aš imsiuosi tave kritikuoti ir demaskuoti? Taip, praeity tu buvai mane apkvailinęs. Dūmei man akis reakcingomis mokslo idėjomis. Dabar aš pagaliau praregėjau. Revoliucinis jaunimas padės man, o aš padėsiu revoliucijai ir liaudžiai.

Ji pasisuko į minią:

–  Draugai! Revoliucinis jaunime, revoliuciniai dėstytojai! Mes turime aiškiai suvokti reakcingą Einšteino reliatyvumo teorijos prigimtį. Labiausiai į akis krinta tai, kad statiškas Visatos modelis neigia gamtos dinamiškumą. Tai prieštarauja dialektikai! Tada išeitų, kad Visata ribota, o tai akivaizdžiai reakcingas idealizmas…

Klausydamasis žmonos, Je skeptiškai šypsojosi.

Aš tave kvailinau, Lin? Man tu visada buvai paslaptis. Kažkada aš gyriau tavo genialumą tavo tėvui – tikra laimė, kad jis mirė anksti ir išvengė šitos katastrofos, – bet jis tik papurtė galvą ir atsakė niekad nemanęs, kad jo duktė gabi mokslams. Tai, ką jis pridūrė, nulėmė mano tolesnį gyvenimą: „Lin per protinga. Fundamentalioms teorijoms reikia bukumo.“

Bėgant laikui aš vis labiau supratau jo žodžius. Tu išties per gudri. Dar prieš keletą metų pajutai politikos vėjų kryptį ir pasiruošei. Pavyzdžiui, per paskaitas pakeitei daugelio fizikos dėsnių ir konstantų pavadinimus: Omo dėsnį vadinai varžos dėsniu, Maksvelo lygtis pervadinai elektromagnetikos lygtimis, Planko konstantą – kvantų konstanta… Aiškinai studentams, kad mokslo pergalės yra liaudies ir proletariato išminties pasekmė, kapitalistiniai profesoriai tik pavogė vaisius ir priklijavo jiems savo vardus.

Bet net ir to nepakako norint įsitrinti tarp revoliucionierių. Pažiūrėk į save dabar: tau neleidžia ryšėti raudonos „revoliucinio dėstytojo“ juostos ant rankovės, atėjai čia tuščiomis rankomis, tu neverta net „Raudonosios knygelės“ su Mao citatomis… Negali nusiplauti dėmės, kad gimei ikirevoliucinėje Kinijoje įžymių mokslininkų šeimoj.

Jei kalbame apie Einšteiną, turėtum labiau atgailauti už mane. 1922-ųjų žiemą Einšteinas lankėsi Šanchajuje. Tavo tėvas laisvai kalbėjo vokiškai ir buvo paprašytas Einšteiną lydėti. Tu man ne sykį pasakojai, jog tėvas tik todėl nuėjo į fiziką, kad Einšteinas jį paskatino, o tėvas paskatino tave. Taigi tam tikra prasme Einšteiną galim laikyti tavo mokytoju. Kažkada labai didžiavaisi tuo ryšiu.

Vėliau sužinojau, kad tai tebuvo nekaltas tėvo melas. Su Einšteinu jis tik vieną kartą trumpai šnektelėjo. 1922-ųjų lapkričio 22-ąją juodu pasivaikščiojo Nankino keliu. Kartu su jais ėjo Šanchajaus universiteto rektorius Ju Jouženas ir Cao Gubingas, laikraščio „Ta Kung Pao“ vyriausiasis redaktorius. Einant pro kelio remontininkus, Einšteinas stabtelėjo ir tylėdamas stebėjo, kaip vaikinas suplyšusiais drabužiais ir purvinu veidu bei rankomis skaldo akmenis. Jis pasiteiravo tavo tėvo, kiek vaikinas uždirba per dieną. Tėvas paklausė darbininko ir tas atsakė – penkis centus.

Tai buvo vienintelis kartas, kai jis kalbėjosi su mokslininku, pakeitusiu pasaulį. Nebuvo jokių kalbų apie fiziką ar reliatyvumą, tik šalta, šiurkšti tikrovė. Pasak tavo tėvo, Einšteinas, išgirdęs atsakymą, tada dar ilgai stovėjo ir stebėjo mechaniškus darbininko judesius, nekreipdamas dėmesio, kad jo pypkė jau užgesusi. Baigęs man tai pasakoti, tavo tėvas atsiduso ir pasakė: „Kinijoje bet kokia drąsi idėja, pakilusi skrydžiui, yra pasmerkta kritimui. Tikrovės trauka pernelyg stipri.“

–  Nuleisk galvą! – sušuko raudongvardietis.

Tai tikriausiai buvo studento gailestingumo gestas. Visos klasių kovos susirinkimų aukos privalėjo stovėti nunarintomis galvomis. Jeigu Je nuleistų galvą, sunki geležinė kepurė nukristų žemėn, ir jei jis tebestovėtų nuleista galva, nebūtų jokios prasmės ją vėl uždėti. Tačiau Je nepakluso ir galvos nenuleido, tad jo plonam kaklui teko atlaikyti visą svorį.

–  Nuleisk galvą, užsispyręs reakcionieriau!

Viena iš Raudonosios gvardijos merginų nusiėmė diržą ir užsimojo juo prieš Je. Varinė sagtis prakirto kaktą, pasipylė kraujas. Je susvyravo, bet netrukus vėl stovėjo tiesiai.

–  Kai jūs dėstėt kvantinę mechaniką, primaišėt daug reakcingų idėjų, – pasakė raudongvardietis, tada linktelėjo Šao Lin, kad ji gali tęsti.

Šao mielai pakluso. Turėjo kalbėti, antraip jos iškamuota sąmonė, vos kabanti ant plauko, būtų tiesiog užgesusi.

–  Je Džetai, negali paneigti kaltinimų! Kiek kartų piršai studentams reakcingą Kopenhagos interpretaciją!

–  Tai vienintelis paaiškinimas, paremtas eksperimentų rezultatais, – atsakė Je. Šaltas jo tonas, ramus ir tvirtas balsas išgąsdino Šao Lin.

–    Ta interpretacija teigia, kad išorinis stebėjimas sunaikina kvantų bangos funkciją, – dar viena reakcingo idealizmo išraiška, turbūt pati niekšiškiausia!

–  Ar eksperimentai turi vadovautis filosofija, ar filosofija – eksperimentais? – staigi Je kontrataka apstulbino susirinkimo organizatorius. Akimirką jie nežinojo, ką daryti.

–  Savaime aišku, kad teisinga marksizmo filosofija turi vadovauti mokslo eksperimentams, – pagaliau atsakė vienas raudongvardiečių.

–  Tada tai bus tas pats, kaip sakyti, esą teisinga filosofija nukrinta iš dangaus. Tai prieštarauja idėjai, kad tiesa gimsta eksperimentuojant. Ir marksistiniams gamtos pažinimo principams.

Šao Lin ir abu raudongvardiečiai neturėjo ką atsakyti. Priešingai nei merginos, tebelankančios mokyklą, jie negalėjo visiškai nekreipti dėmesio į logiką.

Tačiau keturios moksleivės turėjo savo revoliucinių metodų, kurie, jų nuomone, buvo nepriekaištingi. Toji, kuri ką tik diržu buvo pertraukusi Je, dabar vėl tai pakartojo. Kitos trys irgi nusijuosė diržus. Draugei parodžius tokį karingumą, jos negalėjo pasirodyti mažiau karingos. Vyrai jų nestabdė. Jeigu būtų pabandę, galėjo kilti įtarimas, kad jie nepakankamai revoliucingi.

–   Jūs taip pat dėstėt Didžiojo Sprogimo teoriją, reakcingiausią iš visų mokslo teorijų, – tarė vienas raudongvardietis, bandydamas pakeisti temą.

–  Gal ateitis parodys kitaip, bet dabar du didžiausi šio šimtmečio atradimai – Hablo dėsnis, paremtas raudonaisiais poslinkiais, ir kosminė spinduliuotė – patvirtina, kad Didysis Sprogimas yra patikimiausias Visatos kilmės paaiškinimas.

–  Melas! – sušuko Šao Lin ir pradėjo ilgą paskaitą apie Didžiojo Sprogimo teoriją, nepamiršdama įterpti įžvalgių pastabų apie kraštutinai reakcingą teorijos prigimtį.

Tačiau teorija suintrigavo protingiausią iš keturių mergaičių – ji negalėjo susilaikyti nepaklaususi:

–  Ar ir laikas turėjo pradžios tašką? Tai kas tada buvo iki to taško?

–   Nieko, – atsakė Je, kaip būtų atsakęs bet kokiam smalsiam vaikui. Jis pažvelgė į moksleivę su simpatija, o tai buvo nelengva, turint omeny jo žaizdas ir sunkią geležies skrybėlę.

–  Kaip… nieko? Tai reakcinga! Visiškai reakcinga! – sušuko išsigandusi mergaitė ir pasisuko į Šao Lin, pasiruošusią padėti.

–  Teorija atveria galimybę Dievo buvimui, – Šao linktelėjo moksleivei, kuri, pasiklydusi tarp šių jai naujų idėjų, galop vėl pasijuto savimi ir pamojavo Je diržu.

–  Jūs norit pasakyti, kad Dievas yra?

–  Aš nežinau.

–  Ką?

–  Noriu pasakyti, kad nežinau. Jeigu Dievas – kažkokia antgamtiška sąmonė už Visatos ribų, aš nežinau, ar jis yra, ar ne. Mokslas neturi duomenų nei tam patvirtinti, nei paneigti.

Tiesą sakant, šią košmarišką akimirką Je linko prie minties, kad Dievo nėra.

Jo itin reakcingas teiginys sujaudino minią. Vienas raudongvardiečių ant pakylos davė ženklą, ir vėl pasipylė šūkių lavina:

–  Šalin reakcingą Je Džetai valdžią!

–  Lauk visus reakcingus dėstytojus!

–  Šalin visas reakcingas doktrinas!

…

Kai minia pagaliau nutilo, moksleivė sušuko:

–  Dievo nėra! Visos religijos yra valdančiųjų klasių įrankis liaudies dvasiai paralyžiuoti!

–  Labai vienašališkas požiūris, – ramiai pasakė Je.

Jaunoji raudongvardietė, sugėdinta ir pikta, nusprendė, kad prieš šį pavojingą priešą visos kalbos yra tuščios. Tad čiupo diržą ir šoko link Je, trys jos draugės – iš paskos. Je buvo aukštas, ir paau- glėms teko pasistengti, kad diržų sagtimis pasiektų jo galvą, kurios jis taip ir nenunarino. Po kelių smūgių geležies skrybėlė, šiek tiek saugojusi jį nuo skaudžių sagčių, nukrito. Tada moksleivės puolė dar energingiau, ir neilgai trukus Je susmuko.

Raudongvardietes, padrąsintas tokios sėkmės, svaigino klasių kovos įkarštis. Jos kovojo už idealą ir didžiavosi savo narsa. Istorijos prožektoriai buvo nukreipti į jas…

Abiem Je studentams tai pagaliau įkyrėjo. Vienas jų tarė:

–  Pirmininkas skatina mus labiau pasikliauti iškalba negu smurtu! Jie atplėšė galvos netekusias paaugles nuo Je, tačiau buvo per vėlu. Fizikas gulėjo nejudėdamas, jam iš galvos sruveno kraujas. Įsiaudrinusi minia sustingo. Vienintelis judantis dalykas buvo toji kraujo srovelė. Nelyginant raudona gyvatė, ji vinguriavo per visą pakylą, pasiekė kraštą ir varvėjo žemyn. Ritmingas kraujo lašėjimas priminė tolstančio žmogaus žingsnius.

Tylą suardė kikenimas. Tai buvo Šao Lin, kurios protas pagaliau pasidavė. Jos juokas baugino mitingo dalyvius ir jie pradėjo skirstytis, iš pradžių mažomis grupelėmis, paskui jau visi. Stadionas ištuštėjo, prie pakylos liko tik viena mergina.

Tai buvo Je Vendzie, Je Džetai duktė.

Kai keturios moksleivės žudė jos tėvą, ji bandė užlipti ant pakylos, tačiau du seni universiteto valytojai jos nepraleido, kuždėdami, kad užlipusi ji irgi pražus. Masinis klasių kovos susirinkimas virto beprotišku spektakliu, ir jos pasirodymas būtų sužadinęs tik dar didesnį pamišimą. Ji šaukė ir vaitojo, bet balsas skendo minios šūkių bangose.

Viskam pagaliau nutilus ji jau nebegalėjo išleisti jokio garso, tik žiūrėjo į nebegyvą tėvą. Mintys, kurioms nebuvo lemta virsti žodžiais, ištirpo kraujyje ir liko ten visam gyvenimui. Miniai išsiskirsčius mergina stovėjo tarsi akmens statula, ta pačia kūno poza, kokia ją laikė abu senieji valytojai.

Po valandėlės ji nuleido rankas, užkopė ant pakylos, atsisėdo šalia tėvo, suspaudė jau atšalusį jo delną ir įsmeigė tuščią žvilgsnį į tolumą. Kai pagaliau atėjo išnešti lavono, ji išsiėmė iš kišenės jo pypkę ir įdėjo jam į ranką.

Vendzie tyliai išėjo iš stadiono, pilno minios paliktų šiukšlių, ir pasuko namų link. Pasiekusi dėstytojų bendrabutį, išgirdo pamišėlišką juoką, sklindantį iš antro aukšto langų. Tai buvo moteris, kurią ji kažkada vadino mama.

Vendzie apsisuko ir patraukė, kur akys veda.

Netrukus atsidūrė prie profesorės Žuan Ven durų. Visus ketverius jos studijų metus profesorė Žuan buvo artimiausia draugė ir patarėja. Dar porą metų, rengdama disertaciją Astrofizikos fakultete, o paskui ir per visą Kultūrinės revoliucijos chaosą, Vendzie pasitikėjo tik profesore Žuan ir savo tėvu.

Žuan studijavo Kembridžo universitete, ir kažkada Vendzie žavėjosi jos namais: retos knygos, paveikslai, patefono plokštelės iš Europos, pianinas, europietiško stiliaus pypkės subtiliame mediniame stove (ta, kurią mėgo tėvas, irgi buvo Žuan dovana), kai kurios iš Viduržemio viržio, kitos iš turkiškos „jūros putos“, – nuo visų, regis, dvelkė išmintimi žmogaus, kuris kažkada laikė jas saujoje ar tarp dantų, paskendęs mintyse, nors Žuan niekuomet apie jį neužsiminė.

Elegantiški, šilti namai kažkada Vendzie buvo saugus uostas, kuriame ji rasdavo prieglobstį nuo didžiojo pasaulio vėjų, bet tai buvo anksčiau, kol Žuan namuose Raudonoji gvardija dar nebuvo surengusi kratų ir daug ko konfiskavusi. Kaip ir Vendzie tėvas, Žuan labai nukentėjo per Kultūrinę revoliuciją. Klasių kovos susirinkimuose raudongvardiečiai kabino jai ant kaklo aukštakulnius batelius ir murzojo veidą lūpų dažais, kad parodytų jos korumpuotą kapitalistinį gyvenimą.

Vendzie pastūmė Žuan namų duris. Chaosas, kurį paliko Raudonoji gvardija, buvo sutvarkytas. Suplėšyti paveikslai suklijuoti ir vėl pakabinti ant sienų. Apverstas pianinas grįžo į savo vietą, buvo nublizgintas, tik groti juo, sulaužytu, jau nebebuvo galima. Kelios knygos, išvengusios konfiskacijos, gražiai stovėjo lentynoje… Žuan užsimerkusi sėdėjo prie rašomojo stalo.

Vendzie švelniai paglostė profesorės Žuan kaktą, skruostus, rankas – viskas atšalę. Vendzie vos tik įėjusi pastebėjo tuščią migdomųjų dėžutę. Minutę pastovėjusi ji apsisuko ir išėjo. Jokios širdgėlos nebejautė. Tarsi Geigerio skaitiklis, gavęs per daug radiacijos ir nebegalintis daugiau reaguoti, rodyklė sustingusi ties nuliu.

Ties durimis ji paskutinį kartą apžvelgė Žuan namus. Profesorė buvo pasipuošusi: makiažas, lengvas lūpdažio sluoksnis, aukštakulniai bateliai.