Psichologė Giedrė Žalytė: „Gamta turi galią grąžinti žmogų į realybę ir priminti, kas iš tiesų svarbu“

Pasibaigusi Šiaurės šalių literatūros savaitė šiais metais kvietė atsigręžti į gamtą ir atidžiau panagrinėti jos ir žmogaus santykį. Daugeliui „grįžti“ į gamtą padėjo pandemija, panašią tendenciją stebi ir leidėjai – pastaraisiais metais nepaprastai išaugo knygų apie gamtą populiarumas.

Šiaurės šalių literatūros savaitėje šiemet skaitoma perkamiausiu negrožiniu leidiniu Švedijoje 2019 m. tapusi Patriko Svenssono knyga „Apie ungurius ir žmones“ (iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė, išleido leidykla „Baltos lankos“) – labai išraiškingas tokio tipo literatūros pavyzdys.  

Apie tai, ko šiuolaikinis žmogus ieško gamtoje, kokius atsakymus į fundamentalius gyvenimo ir mūsų žmogiškosios patirties klausimus tikimės rasti gamtos apsuptyje, kviečiame skaityti Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje kartu su leidykla „Baltos lankos“ inicijuotame pokalbyje su psichologe psichoterapeute ir gamtos terapijos gide Giedre Žalyte.

Ką apie žmogaus ir gamtos santykį sako psichologai, kaip mato jo svarbą bei pokytį šiuolaikiniais laikais. Kiek tas santykis mūsų gyvenime svarbus ir reikalingas, o gal kartais per daug sureikšminamas, ar priešingai – neįvertinamas?

Norisi pradėti nuo pavyzdžio, ką kartais tenka išgirsti vedant gamtos terapijos paskaitas. Ne kartą girdėjau tokį komentarą: „Kodėl mums, šiuolaikiniams žmonėms, reikia susimokėti dalyvio mokestį ir turėti gidą, kad 3 valandas pabūtume miške?“ Manau, dauguma mūsų juntame, kad, ko gero, per mažai tiesiog pasižiūrime pro langą į medžius, pasivaikštome miške ar paupiu ir daug laiko praleidžiame žiūrėdami į ekranus. Netgi kai vaikštome miške, dažnai planuojame būsimus darbus, apmąstome iškilusias problemas, t. y. galvoje „dirbame“. Taigi, dažnam reikia šiek tiek pagalbos iš šalies, kad santykis su gamta atsikurtų, kad prisimintume, kaip gera tiesiog klausytis medžių ar jūros ošimo, žiūrėti į gamtos spalvas ir atspalvius, justi įvairius kvapus, liesti akmenėlius ar kaštonus. Dauguma žmonių, vėl tai patyrę, pajunta, kad to trūko, nors nebūtinai jie sąmoningai šį trūkumą suvokia. Mokslinių faktų, rodančių, kad ryšys su gamta yra svarbus ir reikalingas, taip pat netrūksta. Pavyzdžiui, ligoniai, gulintys palatose, kurių langai išeina į miško ar parko pusę, sveiksta greičiau nei ligoniai, kurie pro langus mato pastatų sienas ir asfaltą. Žalia spalva daugelį žmonių veikia raminamai ir padeda geriau susikaupti. Be to, medžiai išskiria tam tikras medžiagas, fitoncidus, kuriios ne tik apsisaugo nuo parazitų, bet ir veikia žmogaus imuninę sistemą. Japonijoje atlikti tyrimai rodo, kad 4 valandas pabuvus miške, ypač pušyne, mūsų imuninė sistema tampa aktyvesnė ir patikimiau mus saugo iki 3–4 savaičių. Žmogus taip ilgai gyveno apsuptas gamtos, kad būtų labai keista, jeigu mums šio ryšio netrūktų.   

Šiaurės šalių gyventojų santykis su gamta yra savitas ir ypatingas. Kas, jūsų galva, yra to ypatingo ryšio šerdis ir kitoniškumas? Juk pasaulyje rastume ne vieną tautą, kuri savo santykį su gamta laiko ypatingu.

Turbūt drąsiai galima sakyti, kad kiekvienos tautos santykis su gamta ir yra ypatingas ta prasme, kad yra savitas. Tai, ko gero, lemia ir geografinė platuma, kurioje gyvena tauta, ir tautai būdingi temperamento bruožai, ir tautos istorija bei daug kitų dalykų. Šiaurės šalių gamta labai graži ir kartu atšiauri, ilgai trunka tamsusis, darganotasis ir šaltasis laikotarpis, tačiau šiauriečių ryšys su gamta tikrai stiprus. Galbūt viena iš priežasčių gali būti ta, kad šiose šalyse visuomet buvo nedidelis gyventojų tankumas, todėl žmonės gyveno labiau apsupti gamtos nei kitų šalių. Iki šiol Šiaurės šalių gyventojai laisvalaikiu mielai pasitraukia iš miestų į gamtos draugiją – išvyksta į savo vasarnamius, esančius kalnuose, miškuose ar prie jūros. Taip pat, pavyzdžiui, norvegai, turi labai gerų priežodžių, kurie drąsina bet kokiu oru būti lauke: „Nėra blogo oro, tik bloga apranga“, „Jeigu eisi pasivaikščioti, niekad nebūsi surūgęs.“ Šiaurės šalių gyventojams, galbūt labiau nei kitų tautų atstovams, būdingas balanso tarp darbo ir poilsio siekimas bei gebėjimas ir leidimas sau pasimėgauti, pasidžiaugti. Šiaurės šalyse labai gerbiamas asmeninis žmogaus gyvenimas, poilsiui skirtas laikas, todėl žmonės labiau sau leidžia laisvu metu tiesiog pabūti savo vasarnamyje, galbūt pasivaikščioti ar paslidinėti, pasišnekučiuoti su draugais ir artimaisiais. Šios tradicijos taip pat padeda šiauriečiams išlaikyti stipresnį ryšį su gamta šiais laikais, kai daug žmonių yra apimti produktyvumo karštligės.           

Leidėjai pastebi, kad pastaraisiais metais knygos apie gamtą labai populiarėja. Dažnai jos tampa ne vien informacijos ar žinių šaltiniu, o veikiau kaip bandymas užčiuopti ir išreikšti kažką fundamentalaus apie gyvenimą ir mūsų giliausias žmogiškąsias patirtis. Ką iš psichologinės perspektyvos, jūsų manymu, tai byloja apie mus, žmones?

Mes, žmonės, taip pat esame gamtos dalis ir paklūstame gamtos dėsniams: gimstame, gyvename, mirštame ir nepasirenkame, nei kada gimti, nei kada mirti. Kaip pastebiu vesdama gamtos terapijos užsiėmimus, gamta dažnai turi galią grąžinti žmogų į realybę ir padėti prisiminti, įsisąmoninti šias fundamentalias tiesas, kurias mums kartais norisi pamiršti. Šių tiesų įsisąmoninimas, pavyzdžiui, apie visa ko laikinumą, paskatina žmogų sugrįžti prie savo vertybių, prisiminti, kas gyvenime svarbiausia, kam norisi skirti savo laiko ir energijos, o kam nesinori jos švaistyti, kas mums iš tiesų yra svarbu, o kas – bereikšmės smulkmenos. Dabar daug rašoma apie tai, kad buvimas gamtoje mažina įtampą, stresą. Manau, didelė dalis mūsų įtampos ir kyla iš to, kad suvokiame, jog dažnai švaistome savo labai brangų laiką visai nesvarbiems dalykams, o svarbiausius pamirštame. Gamta labai gerai mums primena, kas iš tiesų yra svarbiausia, o tai savo ruožtu suteikia daugiau ramybės jausmo.    

Kiek aplinka ir jos refleksija yra svarbi šiuolaikinio žmogaus savivokai? Gal kartais, užuot kreipus žvilgsnį tik į vidų, verta apsidairyti aplink?

Gamta gali būti puikus veidrodis ir padėti mums atpažinti tai, ką galbūt kartais neaiškiai juntame savo viduje, tačiau sunku tai apčiuopti, įžodinti. Pavyzdžiui, žmogus, žiūrintis, kaip stipri upės srovė neša rudeninius lapus, gali įsisąmoninti, kad galbūt pats šiuo metu jaučiasi kažkokių gyvenimo aplinkybių taip nešamas ir dėl to išgyvena nesaugumą, baimę. Be to, pats gamtos, jos spalvų, garsų, formų, tekstūrų tyrinėjimas daugeliui žmonių gali būti labai malonus ir ramintis. Žmonės yra santykio būtybės, mums reikia vieniems kitų, kad pažintume save, o santykis su gamta gali veikti panašiai. Kažkas yra pasakęs, kad neįmanoma savęs pažinti iš abstrakcijų ir vienumoje, mums reikia patirti santykius su kitais žmonėmis, su gamta – tik taip galime priartėti prie savo esmės.  

Kaip klimato kaita keičia mūsų santykį su gamta ir aplinka iš psichologinės pusės? Kokie fenomenai pastebimi ir ką tai apie mus, kaip šiuolaikinius žmones, pasako?

Ko gero, galima teigti, kad daugumai žmonių klimato kaita kelia daugiau ar mažiau baimės ar nerimo. Dalis žmonių bando šį reiškinį neigti, kad nerimo nejaustų, tačiau akivaizdu, kad pokyčiai vyksta. Labai tikiuosi, kad šis nerimas turės teigiamą poveikį ir padės žmogui grįžti prie suvokimo, kad mes negalime tiesiog naudotis gamta ja nesirūpindami ir kad taip elgdamiesi sunaikinsime patys save. Pavyzdžiui, indėnai rinkdami vaistingąsias žoles nuskindavo tik vieną iš dešimties, kad kitos liktų augti, o šiuolaikinis žmogus, deja, beveik nejaučia pagarbos ir meilės gamtai, dažnai tiesiog naudoja ją kaip resursą. Būtent todėl šiandien esame tokioje pavojingoje situacijoje. Labai norisi tikėti, kad dar spėsime padaryti reikiamas išvadas.  

Per pandemija bei po jos suaktyvėjo tendencija pabrėžti buvimo gamtoje naudą ir ko ne gydomąją galią. Ar tai kažkas naujo, ar veikiau seniai žinoma tiesa, kurią gal buvome kiek primiršę?

Pandemija buvo labai stiprus priminimas mums, kad žmogus nėra visagalis, nors kartais mums taip atrodo. Nieko keista, kad tai mus paskatino dar labiau atsigręžti į gamta, nors ši tendencija buvo gana stipri jau ir iki tol. Japonijoje miško maudynės išpopuliarėjo prieš maždaug 40 metų, kai dėl greitos industrializacijos ėmė labai blogėti miestų gyventojų fizinė ir emocinė sveikata. Taip pat ir daugelyje kitų pasaulio šalių gamtos terapijos užsiėmimai populiarūs jau kurį laiką. Ir populiarėja jie greičiausiai dėl to, kad žmogui vis labiau trūksta būdų sustoti, išeiti iš nuolatinio skubėjimo ir bėgimo. O gamta tai puikiai moka: ji nuolat juda tuo pačiu, ramiu ir natūraliu, tempu. Jei mes leidžiame sau joje pabūti, į ją įsiklausyti, sulėtėja ir mūsų tempas, sumažėja kraujo spaudimas, atslūgsta fizinė ir emocinė įtampa, nurimsta galvoje zujančios mintys. Anksčiau žmonės tai žinojo, tačiau šiuolikiniam žmogui, ypač išsilavinusiam, labai svarbu, kad informacija būtų grįsta moksliniais tyrimais. Tačiau tiesa ta, kad ir moksliniai tyrimai sako ta patį: laikas gamtoje žmogui svarbus ir reikalingas ir teigiamai veikia tiek mūsų fizinę, tiek emocinę sveikatą.