Biologo ekologo, habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, profesoriaus Edmundo Lekevičiaus studentai sako, kad jis yra vienas iš tų dėstytojų, dėl kurių verta rinktis studijas universitete. Šmaikštus, žodžio kišenėje neieškantis profesorius gali ilgai ir daug kalbėti apie evoliucinę ir istorinę praeitį, apie šį laiką ir tai, kas mūsų laukia ateityje. Savo mintis jis sudėjo į knygą „Takoskyros žmogus: tarp žemiškojo rojaus ir pražūties“.
Filosofui, profesoriui Krescencijui Stoškui didžiausią įspūdį knygoje, kurią išleido leidykla „Alma littera“, paliko Edmundo Lekevičiaus samprotavimai apie civilizacijos krizę ir jos perspektyvas. „Man ypač nuostabus žmogaus evoliucijos susaistymas su kitais biologiniais procesais. Neįsivaizdavau, kad Lietuvoje kas nors galėtų parašyti šitokį darbą“, – apie naujai pasirodžiusią knygą kalbėjo profesorius.
Knygos „Takoskyros žmogus: tarp žemiškojo rojaus ir pražūties“ autorių, profesorių Edmundą Lekevičių kalbina žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Jūsų mąstymo laisvė man primena artimiausią jums rūšį – vilkus. Esu girdėjusi, kad domitės vilkų populiacija Lietuvoje…
Vilkai man artimi savo dvasia: vieniši, persekiojami, bet laisvi. Sovietiniais laikais jie man buvo tapę pasipriešinimo simboliu.
Profesoriaus E.Lekevičius. Vyginto Skaraičio nuotrauka
Rodos, šiandien kaip niekada daug galvojame apie pasaulį kuriame gyvename. Epidemija ir karantinas mums iškėlė klausimų, dėl kurių nesukome galvos. Ar visada, atsidūręs prieš grėsmę, žmogus pradeda sparčiau mąstyti?
Turbūt – taip. Tokia reakcija tūno mūsų instinktuose nuo neatmenamų laikų. Giliaminčiu negali tapti, jei nesusidūrei su vargais ir kančiomis. Ypač, jei tie vargai ir kančios – tavo ar mylimų žmonių.
Savo knygoje mėginate atsakyti į klausimą, kodėl pasaulio vystymosi niekas nepajėgia ir net nebando suvaldyti. Kaip manote, kas nutiktų, jei atsirastų toks žmogus arba sistema?
Apie tai labai daug mano knygelėje parašyta. Gal ir ne visai atviru tekstu… Esant dabartinei situacijai pasaulyje, tokios vilties nereikėtų puoselėti. Tai – iliuzija, utopija, jei norite. Nė kiek neabejoju, kad pasaulyje esama žmonių, kurie supranta, link ko artėjame. Lekevičius nėra supergenijus, jis – tiesiog vienas iš daugelio, kurie mąsto kiek plačiau, nei eiliniai, tik šiandiena besirūpinantys miesčionys. Kažkada žmonės pasirinko demokratinį situacijų valdymo būdą, kuris ilgainiui virto laukiniu, taigi nevaldomu kapitalizmu. Šiek tiek civilizuotesnėje jo formoje mes dabar ir gyvename. Individas čia vertinamas aukščiau už sistemą. Pakeisti šią ideologiją arba kapitalizmo dvasią ir su ja susietą politiką galima tik teoriškai. Praktiškai – ne, bent jau aš nematau, kaip būtų galima tai padaryti. Vystymosi, nuolatinio „progreso“ variklis glūdi mūsų viduje, mes jį gauname su motinos pienu, gal net su genais. Taigi, reikalinga prievarta, despotiška pasaulinė vyriausybė. Didžiausia kliūtis jai atsirasti – pasaulio susiskaldymas, nacionalizmas, ideologijų priešprieša.
Kaip manote, ar pasaulis galėjo vystytis visai kita linkme, nei vystosi dabar?
Visada labai sudėtinga atsakyti į klausimus „kas būtų, jei…“ Atsakymą į šį klausimą tam tikra forma pateikė dar žydai, Biblijoje. Pamenate, kokios žiaurios bausmės pasipylė iš dangaus, kai žydai užmiršo Dievą ir pradėjo garbinti auksinį veršį? Vėliau žydai Dievo mokymui laikinai paklusdavo, bet ir vėl grįždavo prie savo… Antra vertus, o kas turėjo numatyti viską iš anksto ir padovanoti žmogui kitą, užjaučiančią, visus, be išimties, mylinčią prigimtį, jei ne Dievas? Iš kitos pusės, kam tas Dievas, jei žmonės tyri kaip angelai? Žinau, žinau, sakysite, kad be Dievo dar yra moralė, sąžinė, kultūra. Tačiau istorija byloja, kad visa tai – tik apgailėtini apdarai, vos vos pridengiantys žiaurią, pliką beždžionę.
Profesoriaus E.Lekevičius. Vyginto Skaraičio nuotrauka
Ir kaip tuomet patikėti gėriu? Juk tai jis turėtų išgelbėti pasaulį?
Apie tai nemažai parašiau knygoje. Gėris gali išgelbėti pasaulį, bet tai, deja, teorija, kuri neturi realaus turinio.
Jūs daug kalbate apie gamtos ir jos ekosistemų saugojimą. Egzistuoja nuomonė, kad būtent žmogus gamtoje yra didžiausias parazitas. Kas turėtų pasikeisti, kad tas parazitas, staiga, susirūpintų pasauliu, kuriame gyvena?
Brangi sese, juk gerai žinote, kad parazitai gyvena ant šeimininko ar jo viduje. Šiuo atveju – Motinos Gamtos. Nėra parazitų, kurie išgyventų be šeimininko. Žinote ir kitką – parazitas pats yra tapęs šeimininku. Tik, ar tai nebus saviapgaulė?
Man patiko jūsų knygą skaityti, žavingas stilius, norėčiau, kad taip būtų parašyti vadovėliai, iš kurių mokosi mano sūnus mokykloje…
Kalbėdama apie vadovėlius, pataikėte tiesiai į dešimtuką – man šis klausimas ypač rūpi. Galėčiau daug ir ilgai apie tai kalbėti, bet pasakysiu viena: mūsų vaikams į galvas ir toliau kalama ne tai, kas praplečia jų AŠ, jų individualų meilės lauką, o tai, kas gal ir reikalinga, bet tik tam, jog jaunas žmogus taptų nemąstančiu visuomenės sraigteliu.
Jūsų tyrinėjimo sritys – ekologija, genetika, evoliucija. Visos jos, turbūt, šiandien kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Ar jums patinka ginčytis? Ginčuose gimsta tiesa?
Atsakymą rado dar senovės graikai: diskusijos padeda atrasti tiesą, o ne ginčai. Tačiau tai galioja tik jauniems žmonės, seniui nereikia tiesos, jis ją jau žino ir nenori jokios kitos. Prisimenate, kaip Kristus reagavo į Piloto klausimą: „Kas yra tiesa?“ Kiekvienas tiesą garbina, bet galvoja apie tai, kad kiti žmonės turi būti jam teisingi. Romėno tiesa ir Kristaus teisingumas – labai jau skirtingi dalykai.
Kartais atrodo, kad fantastiniai filmai pamažu tampa realybe. Ar galite atsakyti, kiek mums dar liko?
Tikriausiai kalbate apie antiutopijas. Nežiūriu aš jų. O kiek liko, galiu pasakyti. Daugiausia 200 metų. Gyventi taip gerai, kaip dabar – gal koks 50. Taigi, vaikams šią naujieną nuo savęs galite perduoti, bet tik ne jų vaikams ir anūkams.
Palikite komentarą