Už tobulų gyvenimų besislepiančios paslaptys ir tamsuoliškumas

Tikriausiai labiausiai mitais, pagyrom ir nusivylimais apipinta šių dienų knyga. Kokių tik nuomonių negirdėjau – vieni gyrė kaip aukso grynuolį, kiti komentavo nesuprantą, kodėl knyga sukėlė tokias bangas. Labai stengiausi pasislėpti nuo išankstinių lūkesčių, bet, Dieve, juk žmogus esu. Žinoma, kad smalsumas viršijo normas ir vos gavusi romaną, panirau į puslapius

Šeiker Haitsas – tarsi Stepfordas. Kas nežinot, Stepfordas yra rašytojo Ira Levin sukurtas tobulas miestelis knygoje „Stepfordo moterys“. Iš pažiūros, miestelis yra tobulas. Baltos pievos, dailūs, erdvūs namai, tobulai nupjauta žolė, idealiai gražios žmonos. Tiesa, „Stepfordo moterys“ yra siaubo istorija, o knyga apie kurią kalbėsiu – šeimos drama su mįslių prieskoniais. Tačiau Šeiker Haitsas – toks pat tobulas. Idealiai suplanuota gyvenvietė, tvarką, švarą ir normą mėgstantiems žmonėms. Taip, normą, mat bet koks nukrypimas nuo jos, priemiesčio gyventojams atrodytų nusikaltimas. Ir dvi tokios „nusikaltėlės“ atvyksta. Menininkė, pastovios gyvenamosios vietos neturinti (ir nenorinti) Mija su dukra Perla. Perla – nuostabiai graži paauglė, kuri iškart krenta į akį ponios Ričardson – tobuliausios iš tobuliausiųjų – sūnui. Nors į atvykėlės žiūrima kreivai, pamažu jos įgija draugų ir pažįstamų. Iki vieno sukrečiančio įvykio, kurio metu Mija pasirinko atstovauti savo pažiūroms, o ne normai, kurią mielai pasirinko tenykščiai.

Kūrinys narplioja ne vieną socialinę problemą, apie kurią nuomonę turi visi, o tikrų žinių  – mažai kas. Tai man patiko. Kvestionuoti savęs neteko, nes savo požiūrį turiu tvirtą, tačiau tikiu, jog atsiras sakitytojų, kuriems knyga sukels sąmyšį viduje. Nors romanas traktuojamas kaip suaugusiųjų skaitinys, aš visgi jį norėčiau priskirti prie young adult lentynos. Na, gal tokių protinguolių paauglių, kurie mėgsta krimsti knygas ne apie vampyrus ir vaivorykštes. Knyga skaitosi labai greit ir labai lengvai, veiksmo joje netrūksta, kaip ir visokių dramiškų netikėtumų, kurių tikrai ne visų reikėjo (gal dėl to ir rikiuočiau ją prie paauglių literatūros). Prieš imdama skaityti knygą, žinojau, kad jos motyvais jau kuriamas TV serialas, tačiau jei ir nežinočiau, būčiau rašiusi, jog turinys reikalauja ekrano. Pabrėžtinai įmantrus pasakojimo stilius, kone tame pačiame lape pasikeičianti pasakotojo perspektyva, vaizdingi aprašymai ir audringi dialogai buvo sutverti scenarijui, kas ir įvyko. Smagu! Tikrai jį žiūrėsiu, mat pati Reese Whitherspoon jį kuria, vaidina, o josios braižas man patinka. „Big Little lies“ sužiūrėjau kone vienu ypu. Knyga tokia per vidurį – nei labai girti, nei labai kritikuoti galiu. Perskaičiau, padėjau ir laukiu serialo.