Supykęs gali išdaužyti langus ar išmalti snukius, arba gali galingos emocijos energiją nukreipti į pozityvesnį veiksmą. Taip padarė prancūzų rašytojas Édouard Louis, ištrūkęs iš patyčių, smurto ir alkoholio pilnos vaikystės skurdžiame kaime ir pamatęs, kad Paryžiaus elitas net nenujaučia, kad Prancūzijos provincijoje žmonės taip gyvena.
E. Louis parašė autobiografinį romaną „Edžio Belgelio pabaiga“ – jautriai, atvirai, bet nesmerkiančiai papasakojo savo istoriją, o per knygą gavęs dėmesio į viešumą iškėlė sistemines problemas. Romanas tapo bestseleriu Prancūzijoje, buvo išverstas daugiau nei į 30 kalbų. Dabar jau ir lietuviškai – išleido „Kitos knygos“, vertė Paulius Stasiūnas.
Pagrindinis veikėjas Edis Belgelis, kurio pavardė prancūziškai reiškia „gražus snukis“, auga Šiaurės Prancūzijos provincijoje. Iš kartos į kartą čia perduodamos nuostatos, kad vyrai privalo būti stiprūs, pastisas – vaistas nuo visų ligų, o pasiturintys ir labiau išsilavinę siekia tik pakenkti. Tačiau Edis kitoks – moteriškų manierų, mėgsta mergaitiškus užsiėmimus, gerai mokosi, kelia nepatogius klausimus ir tai tampa jo prakeiksmu. Nepadeda nė kasryt prieš veidrodį kartojama mantra: „Šiandien aš būsiu kietas.“ Mokykloje iš berniuko tyčiojamasi, o namie į jį žiūrima kreivai. Tėvai nepaliauja stebėtis: „Kodėl jis toks? Kodėl? Aš gi neauginau jo kaip mergaitės, auginau kaip ir kitus berniukus.“ Po nuolatinių bandymų pasikeisti ir tapti „tikru vyru“ Edis supranta, kad vienintelė išeitis – ištrūkti iš namų.
Kai Edis Belgelis realybėje ištrūko iš savo aplinkos, jis net pakeitė savo pavardę ir tapo rašytoju Édouardu Louis. Atvykęs į Paryžių, jis pamatė, kad politikai sostinėje neturi jokio supratimo apie jo ankstesnio gyvenimo aplinką.
„Žodis politika skirtingoms klasėms reiškia skirtingus dalykus. Žemesnėms klasėms politika visada yra apie ribą tarp gyvenimo ir neišgyvenimo. Mano tėvai gyveno amžinoje baimėje prarasti kokią nors išmoką, nes tai reikštų, kad nepavyktų vaikų nuvesti pas dantistą. Mano tėvas pas dantistą pirmą kartą gyvenime apsilankė, kai man buvo penkiolika metų, nes valdžia skyrė tam kažkokią pašalpą“, – apie savo vaikystę interviu „The Guardian“ pasakoja E. Louis.
Pirmoji E. Louis knyga „Edžio Belgelio pabaiga“, kaip ir vėlesnės, gausios autobiografinių detalių, sulaukė pasaulinio pripažinimo. Autorius knygą parašė, kad suteiktų balsą darbininkų klasei ir „kovotų už juos ir su jais, nes atrodo, kad jie dingo iš visuomenės akių“. Romanas apdovanotas Pierre’o Guénin’o premija, skiriama už nuopelnus skatinant lygias žmogaus teises ir siekiant mažinti homofobiją.
Edžio Belgelio vaikystė buvo sudėtinga ne tik mokykloje, tarp bendraamžių, bet ir šeimoje. Jo tėvai stengėsi ne suprasti kitokį vaiką, o troško, kad jis taptų kaip visi. Motina vis ragino susirasti merginą, žaisti futbolą ir užsiimti kitomis berniukiškomis veiklomis. Namuose nebuvo vietos pasikalbėti vidinio pasaulio temomis.
Pagal „Edžio Belgelio pabaigą“ Valstybiniame Jaunimo teatre režisierius Naubertas Jasinskas 2022-ųjų rudenį sukūrė spektaklį. Šiemet „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose už šio spektaklio scenografiją ir kostiumus buvo apdovanotos jų autorės Sigita Šimkūnaitė ir Sandra Straukaitė.
Palikite komentarą