Amerikiečių poeto ir filosofo Marko Nepo „Pabudimo knyga“ – autoriaus dvasinės kelionės rezultatas, atveriantis gyvenimo išmintį, glūdinčią paprasčiausiuose kasdieniuose dalykuose. Įveikęs vėžį vienas įtakingiausių šiuolaikinių dvasinių vadovų M. Nepo pradėjo naują laisvės ir džiaugsmo kupiną etapą siekdamas pabėgti nuo slegiančios ir apatiškos kasdienybės. „Pabudimo knygoje“ – tekstai tiems, kurie ieško paramos, ramybės ir dvasinės darnos.
Kai neįstengiame susitaikyti su mus supančia netiesa, kai nutinka kas nors negera ar gyvenimas atrodo priešiškas, „Pabudimo knyga“ išmintingais žodžiais ir kiekvienai dienai skirtais dvasiniais pratimais padės vėl susitaikyti su savimi ir pasauliu. Mūsų dienos pilnutėlės smulkučių stebuklų, o M. Nepo tyrinėja viską, kas stebuklinga. Jis yra kasdienybės alchemikas, kviečiantis mus pamatyti, paragauti ir paliesti pačią gyvenimo šerdį. Jūsų dėmesiui – ištrauka iš „Pabudimo knygos“.
Gyvenkite kuo lėčiau
Gyvenkite kuo lėčiau, ir laikas tik prasidės.
Stebėdami bet kokį buvimo veiksmą – kaip krinta snaigė, kaip tirpsta ledas ar kaip atsibunda mylimas žmogus – mes nejučia įžengiame į nuolatinę pradžios akimirką, tą tylią akimirką, kurioje prasideda kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas. Ši akimirka ypač svarbi, nes ji be paliovos spinduliuoja gyvybės gaivą. Norint atrasti šią akimirką, norint kaskart išgyventi jos gaivą, svarbiausia – gyventi kuo lėčiau.
Kai atsiduriame kokioje nors nepatogioje situacijoje, mūsų dažnai paprašo neskubėti. Kai užtrunkame kelionėje, kai laukiame sąskaitos restorane, iš mūsų norima, kad atsivertume aplinkai, kad apsidairytume. Pamatę, kad sustojo mūsų labai svarbūs, labai ambicingi planai, dažnai esame skatinami iš naujo atrasti laiko pradžią. Nelaimei, mes visi taip skubame, taip greitai bėgame ten, kur norime atsidurti, kad daugelis esame priversti sulėtinti žingsnius tik ligos ar lūžio ištikti. Šiuo požiūriu esame labai keisti padarai. Jei galėtume pažvelgti į save iš gana didelio atstumo, pamatytume tarsi didžiulę krūvą nuolatos į ką nors atsimušančių vabzdžių: tūkstančiai smulkių, ryžtingų padarėlių kaktomuša trenkiasi į kliūtis, papurto mažas galveles ir kūnelius ir vėl bėga prie kitos kliūties.
Kaip ir Žemė, kuri mus nešioja, mūsų būties pamatas juda taip lėtai, kad mes to nepastebime. Bet jei pajutote, kad gyvenimo išmėginimai jus nukamavo, atėmė gyvenimo džiaugsmą ar išsekino, tiesiog sulėtinkite savo minčių eigą, kad ji atitiktų plyšio plėtimosi greitį, sulėtinkite širdies plakimą iki ritmo, kuriuo išdžiūvusi žemė sugeria lietų, ir laukite, kol jus pasveikins naujos pradžios gaiva.
◆ Pasidėkite prieš save sausą kempinę ir stiklinę vandens. Kol kas tegu jos būna po ranka.
◆ Susitelkite, leiskite jus užplūsti regimo skubotumo energijai. Iškvėpkite ir pasistenkite jos atsikratyti.
◆ Užlašinkite šiek tiek vandens ant kempinės ir lėtai alsuodamas stebėkite, kaip kempinė atsiveria.
◆ Lėtai alsuodamas lašinkite vandenį ant kempinės ir jauskite, kaip atsiveria jūsų širdis.
Laikytis
Visose visatos platybėse nėra nė vienos vietos, kurioje nebūtų Šaltinio. Hakuin
Yra sena istorija apie jaunuolį, kuris sušalęs stovi Aliaskoje prie kelio. Jis laukia, kol kas nors jį paveš iki Majamio. Jaunuolis taip sužvarbęs, kad vos benulaiko rankoje iškeltą plakatą su kelionės tikslu. Ilgai laukus, prie jo sustoja draugiškas sunkvežimio vairuotojas ir sako: „Aš nevažiuoju į Majamį, bet galiu tave pavėžėti iki Fort Loderdeilio.“
Jaunuolis nusiminęs atsiliepia:
„A…“, ir atsisako važiuoti. Tai mūsų šiuolaikinės kultūros legenda, įspėjanti mus nebūti perfekcionistais. Kaip dažnai atsisakėme paklusti lemčiai, apsimesdami, kad laukiame tikro daikto? Kaip dažnai mums tenka išsukti iš tako, pateikto kaip dovana, nes jis pasirodo nevisiškai toks, apie kokį svajojome? Kaip dažnai laukiame tobulo partnerio, tobulo darbo, tobulų namų? Kaip dažnai patys tampame kankiniais, siekdami kokio nors įsivaizduojamo idealo?
Kaip dažnai nebematome to, ko mums iš tiesų reikia, reikalaujame visko arba nieko, kai ten, kur šiuo metu esame, yra tokia visa ko apstybė ir begalė galimybių, galinčių padėti mums pasiekti, ko norime?
◆ Sėdėkite lauke, jei tik galite, ir stebėkite debesis. Paieškokite debesies, forma primenančio žirgą. Nesvarbu, rasite jį ar ne, įsidėmėkite, koks jausmas apima, ieškant vieno konkretaus daikto.
◆ Užsimerkite ir tolygiai alsuokite. Susitelkęs atmerkite akis ir vėl pažvelkite į debesis. Susiraskite tokį, kuris jums atrodys patrauklus, ir pasižiūrėkite, kokia forma jame glūdi.
◆ Kad ir ką rastumėte, įsidėmėkite, koks jausmas apima, kai randate tai, kas yra.
Šlovė ar ramybė
Verčiau skriejantis paukštis, kuris nepalieka pėdsako, negu einantis žvėris, paženklinantis žemę. Fernando Pessoa
Didelė dalis mus kamuojančio nerimo ir vidinės sumaišties kyla dėl to, kad gyvename globalioje kultūroje, kurios vertybės atriboja mus nuo svarbiausių dalykų esmės. Esminis čia yra konfliktas tarp išorinio sėkmės apibrėžimo ir vidinės ramybės vertės.
Deja, mus nuolat skatina, net moko visur ir visada siekti dėmesio, o juk atsinaujinančio gyvenimo paslaptis yra skirti dėmesį kitiems. Jau mokykloje – pradedant pastangomis gerai atlikti testus – ir vėliau, siekiant kuo geriau pasirodyti, kad gautume paaukštinimą, mus moko tikėti, kad norint pasiekti sėkmę būtina patraukti kuo daugiau dėmesio ir būti pripažintiems nepaprastais, o juk durys į viską, kas gyvenime nepaprasta, atsiveria tik tada, kai dovanojame savo dėmesį, o ne siekiame jo gauti patys. Viskas aplink atgyja tik tada, kai išdrįstame praregėti ir pamatyti, kad viskas yra nepaprasta.
Juo ilgiau stengiamės pritraukti dėmesį, užuot jį daliję, juo nelaimingesni daromės. Tai mus skatina judėti pasaulyje, svajojančiame apie didybę, kurį būtina tikrinti ir patvirtinti sulig kiekvienu posūkiu, o vienio išgyvenimas aplanko mus tik tada, kai patvirtiname viską, kas mus supa. Beviltiškai trokštame būti mylimi, nors iš tiesų mums skausmingai reikia vaistų – patiems tapti mylintiems.
Viena iš priežasčių, dėl kurių tiek daug svajojančiųjų apie sėkmę yra vieniši, ta, kad, užuot ieškoję to, kas aišku ir teisinga, išmokstame geisti to, kas teikia didybę ir galią. Viena iš priežasčių, dėl kurių gyvename taip toli nuo ramybės, yra tokia: užuot meile prasiskynę sau kelią į bevardį dvasios džiaugsmą, manome, kad šlovė mus nuramins. O kol svajojame apie šlovę, tramdome ir slopiname savo poreikį matyti, dovanoti, mylėti – visa tai, kas atveria mus tikrajai gerovei.
Tada lieka tik toks pasirinkimas: šlovė arba ramybė, būti garsenybe arba džiaugtis būtimi, visas savo gyvenimo dienas stengtis tapti matomam arba atsidėti matymui, kurti savo asmenybę remiantis dėmesiu, kurį gauname, arba susirasti sau vietą visa ko grožyje, skiriant dėmesį kitiems.
◆ Ramiai sėdėkite ir stenkitės alsuoti iš centro, esančio po jūsų poreikiu būti matomam.
◆ Atverkite akis ir tiesiog dovanokite savo dėmesį viskam, kas jus supa.
◆ Giliai alsuokite ir žvelkite į kilimą, kol pamatysite jo plaušus. Žvelkite į savo raktus, kol jie virs metalu. Žvelkite į paukštį, kol jis virs giesme.
◆ Įsileiskite į save tai, ką matote, ir visą dieną nešiokitės savyje.
Kartojimas nėra nesėkmė
Kartojimas nėra nesėkmė. Paklauskite bangų, paklauskite lapų, paklauskite vėjo.
Niekas nėra nustatęs vidinio mokymosi tempo. Tai, ko mums reikia išmokti, atsiranda tada, kai mums prireikia, – nesvarbu, mes jauni ar seni, nesvarbu, kiek kartų mums gali tekti viską pradėti iš naujo, kiek kartų tenka kartoti tą pačią pamoką. Parpuolame tiek kartų, kiek reikia, kad išmoktume parpulti ir atsikelti. Įsimylime tiek kartų, kiek reikia, kad išmoktume apkabinti ir būti apkabinti. Klaidingai suprantame tiesos balsą tiek kartų, kiek reikia, kad iš tiesų išgirstume mus supančios įvairovės chorą. Kenčiame skausmą tiek kartų, kiek reikia, kad išmoktume sulūžti ir vėl sugyti. Žinoma, niekam tai nėra malonu, bet mes įveikiame savo nepasitenkinimą tuo pačiu būdu, nuolat, kol galiausiai išmokstame viską, ką reikėjo išmokti, apie susitaikymo nuolankumą.
◆ Ramiai sėdėkite ir prisiminkite vieną išmoktą dalyką, kuris nuolat jumyse kartojasi. Gal tai pasikartojantis savęs dovanojimas, gal pastangos pasitikėti, o gal koks nors konkretus būdas, kuriuo vis įskaudinate žmones.
◆ Ramiai sėdėkite ir alsuodamas stenkitės nesipriešinti tam, ko jus stengiasi išmokyti šis pasikartojantis gyvenimo fragmentas.
◆ Ramiai sėdėkite ir alsuodamas įsivaizduokite save kaip pakrantę, o šį pasikartojantį gyvenimo fragmentą – kaip bangą, kurios paskirtis – nusvidinti jus iki glotnumo
Pasiduokite kaip antis
Po tuo, ką stengiuosi įžiūrėti, yra viskas, ko man reikia.
Tai buvo prieš daug metų, bet viską prisimenu kaip dabar. Vidurdienį ėjau ežero pakrante ir saulėkaitoje už kokių dešimties metrų pamačiau miegančią susigūžusią antį. Pakišusi po sparnu glotnią galvą, ji ramiai siūbavo nešama ežero bangelių.
Šis paprastas vaizdelis mane persmelkė iki širdies gelmių, nes tai buvo aukščiausias pasitikėjimo pavyzdys. Ši antytė, neturinti jokių kitų ketinimų ir nepažįstanti savęs, mieganti pasaulio įsčiose, pasirodė išmintinga, bežodė mokytoja. Jei tik aš – jei tik mes visi – įstengtume taip be išlygų atsiduoti gyvenimo slėpiniui, jis mus visus pakeltų ir atnaujintų.
Buvo aišku, kad antis netrukus pabus ir ims plaukioti vandenyje įprastais savo keliais, bet šio padarėlio gebėjimas taip atsipalaiduoti iki kraštų pripildė – nors kelias minutes – jam Žemėje skirtą laiką giliausios ramybės, kurią mums atveria tik pasidavimas.
Labai retai esu taip visiškai atsipalaidavęs, tačiau šios negausios visiško pasidavimo akimirkos iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Pakirstas vėžio, aš kažin kaip nupuoliau nuo savo baimės šlaito ir įėjau į operacinę kaip ši antytė. Tai buvo slenkstis į anapus. Būdamas vienišas ir bijodamas ištiesti ranką, ne kartą kažin kaip esu įkritęs į kito žmogaus meilės vandenyną, ir jis apvalė mano nuvargusią širdį. O dabar, ieškodamas gyventi reikalingos išminties, kartais suklumpu ir visiškai atsisakau to, ką maniausi žinąs, – tada pasijuntu plūduriuojąs kur kas gilesniuose vandenyse, nei išmintingai, nei kvailai, tiesiog patvirtindamas gyvenimą.
Kai būsite pavargęs, ramiai atsisėskite ir alsavimu nuvykite dienos sunkumus.
◆ Sulig kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu paleiskite ką nors, ko nepadarėte, pamirškite patirtas nuoskaudas, rūpestį ar baimę, kuriuos puoselėjote.
◆ Nieko neanalizuokite, nesistenkite išspręsti, tiesiog alsavimu nustumkite juos tolyn.
◆ Kai pasijusite ganėtinai lengvas, įsivaizduokite, kad esate toji antytė, pajuskite, kaip aplink jus teliūskuojasi slėpiniai. Juskite, kaip jie jus kelia ir palaiko.
◆ Tik dešimčiai sekundžių pasiduokite – tai yra atšaukite gynybą – ir leiskitės nešamas gyvenimo vandenų.
Palikite komentarą