Romano „Pabaiga“ autorius, švedas Matsas Strandbergas: „Tai, kad dabartinė karta valdys pasaulį, man teikia vilties“

„Neverta nerimauti dėl ateities ar ją planuoti. Kur kas svarbiau gyventi akimirka, ypač jei žinai, kad pabaiga artėja. Labai tikiuosi, kad iš šių baisių laikų galime šio to išmokti, o svarbiausia neleisti, kad baimė mus paverstų kvailiais“, – sako švedų rašytojas, skandinaviškų trilerių meistras Matsas Strandbergas. Mažame Švedijos miestelyje gimęs knygų suaugusiesiems, jaunimui ir vaikams autorius savo romane „Pabaiga“ skaitytojus kviečia atrasti viltį ir gyvenimo prasmę.

Jauniesiems skaitytojams skirtame Matso Strandbergo romane „Pabaiga“ pasaulio pabaigos akivaizdoje susipina jaunystė, nusikaltimas, romantika ir veidmainystė. Tai pasakojimas apie du jaunus, vienišus žmones, gyvenančius paskutines savo dienas ir ieškančius atsakymų į svarbiausius savo klausimus. Ar pavyks juos rasti iki to laiko, kol pabals dangus ir išgaruos vandenynai?

Kada tai nutiks? Rašytojas žino netgi tikslų laiką – „rugsėjo 16 dieną, 04.12 val. (Švedijos laiku), Foksvortos kometa įskries į Žemės atmosferą. Oras po ja įkais dešimt kartų smarkiau už Saulės paviršių. Kometa viską sunaikins savo kelyje dar prieš nukrisdama į šiaurės vakarus nuo Afrikos krantų, netoli Kanarų salų. Degant atmosferai dangus nušvis ryškiau, nei kada esame regėję. Smūginė banga mus pasieks tyliai, nes jos greitis didesnis nei garso. Kometai nukritus, vos po poros minučių vandenynai išgaruos, o kalnai sugrius. Keturis milijonus metų trukusi evoliucija baigsis akimirksniu ir mes nieko nebegalėsime padaryti“.

Pirmąją knygą – savo autobiografiją – Matsas parašė penkerių. Šešiolikos sukūrė pirmąjį romaną, kuris, šiandien sako, buvęs siaubingas – nukopijuotas iš autorių, kuriuos tuo metu mėgo. Stephenas Kingas, V. C. Andrewsas, Bretas Eastonas Ellisas ir Jennifer Lynch „Slaptas Lauros Palmer“ dienoraštis. Daug sekso, narkotikų ir balerinų! Rašytojas pasakoja, kad vėliau būta ir daugiau bandymų rašyti romanus, tačiau pirmoji, sėkmės sulaukusi knyga „Medžioklės sezonas“ buvo išleista 2004-aisiais. Tuo metu Matsas jau dirbo laisvai samdomu žurnalistu ir apžvalgininku. Šiandien rašytojo knygos vaikams, paaugliams, jauniems suaugėliams ir suaugusiesiems yra populiarios pasaulyje, jos išverstos į 30 kalbų, net keletas iš jų virtę kino filmais.

Panašu, kad taip nutiks ir su įtemptu, jaudinančiu, aštriais socialiniais komentarais paremtu ikiapokaliptiniu M. Strandbergo trileriu „Pabaiga“, kurį neseniai į lietuvių kalbą išvertė Mantas Karvelis, išleido leidykla „Alma littera“. „Tai buvo mano būdas susidoroti su asmeniniu nerimu, kylančiu dėl klimato kaitos, mano terapija“, – prisipažįsta knygos autorius.

 

Strandbergas atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus. Interviu išvertė Augustė Gittins,

 

Panašu, kiek tik egzistuoja pasaulis, tiek žmonės kalba apie jo pabaigą. Nustatinėja datas, laukia paskutinės dienos. Kodėl žmonėms sunku patikėti, kad pasaulis egzistuos amžinai?

Daug apie tai ir pats mąsčiau. Istorija apie pasaulio pabaigą gyva kiekvienoje religijoje. Tikriausiai tai yra vienas iš tų didžiųjų egzistencinių klausimų, kuriais taip mėgstame dalytis. Lygiai kaip ir apmąstymais apie gyvenimo prasmę, mirtį ir gyvenimą po jos.

 

Bene populiariausias būdas sunaikinti pasaulį yra kometa. Ji yra ir jūsų knygoje „Pabaiga“. Ar taip nutiko dėl to, kad kometa žmonijos pabaigai duoda mažiau laiko nei, pavyzdžiui, klimato atšilimas?

Yra daug skirtingų priežasčių, dėl kurių savo pasaulio pabaigai pasirinkau kometą, tačiau svarbiausios – trys. Pirmiausia – mane tikrai žavi iki pabaigos aiškiai tiksintis laikas, antra – kiekvienas planetos gyventojas tiksliai žino, kada jis mirs. Taip pat man patinka idėja, kad sugalvojau demokratišką kometą – tai reiškia, kad visi mirtų tą pačią sekundę. Ir visai nesvarbu, kiek kas turi pinigų ar kurioje šalyje gyvena. Labiausiai nenorėjau kurti distopijos, kurioje pelenai krinta iš dangaus, o žmonės, lėtai kankindamiesi, miršta iš bado. Atvirkščiai – norėjau, kad žmonės gyventų normaliame pasaulyje, puikiai žinodami, kas jų laukia.

 

Visai kaip Larso von Triero „Melancholijoje“! Matyt, daugelis iš mūsų pagalvojame, ką darytume paskutinę savo gyvenimo dieną. Kokį planą turite jūs?

Pasaulio pabaigos scenarijuje svarbiausi man išliktų santykiai. Su brangiais žmonėmis norėčiau praleisti kiek įmanoma daugiau laiko. Ir atėjus paskutiniajai būčiau savo namuose La Palmoje, Kanarų salose, gerčiau vyną ir stebėčiau dangų kartu su savo vyru.

 

Skaičiau, kad rašyti jus įkvepia filmai. Turite mėgstamą apie pasaulio pabaigą?

Man be galo patinka L. von Triero filmas „Melancholija“ – jis mane įkvėpė. Kalbant atvirai, daugiausia idėjų kilo žiūrint kvailus, didžiulio biudžeto amerikietiškus filmus, kur pasaulį išgelbėja herojus amerikietis. Man tie filmai aiškiai parodė, ko nenoriu nei matyti, nei girdėti savo knygoje! Man buvo svarbu rašyti apie meilę, draugystę, šeimą ir tai, kaip gyventi kasdienį gyvenimą, kai pasaulio tuoj tuoj nebeliks.

 

Jūsų knygoje į artėjančią pabaigos grėsmę įsipina dar ir detektyvas, mirtis be katastrofos. Ar galėtumėte paaiškinti, kuo skiriasi mirtys – nuo kometos, nuo žudiko ginklo, nuo ligos? Ar mirtis turi daug veidų?

Daug mąsčiau apie tai, kaip mes suprantame teisingumą. Ir kas nutiktų teisingumo sistemai, kai policijai neliktų laiko atlikti savo tyrimus, bausti nusikaltėlius ir sodinti juos į kalėjimus. Ir ar iš tiesų taip svarbu, kad kas nors ką nors nužudė, jei mes visi bet kuriuo atveju mirsime? Pagrindinė knygos herojė Liucinda ilgai sirgo, liga buvo tapusi svarbia jos asmenybės dalimi, o tai Liucindos charakterį apaugino spygliais. Tačiau staiga, vieną dieną, visada buvusi išskirtine, mergaitė tampa tokia, kaip visi aplinkui – greitai mirsianti.

 

Ar tikite, kad egzistuoja pasaulis po mirties? Jei taip, gal mums visiškai nėra ko jaudintis?

Nežinau, kuo aš tikiu. Kartais, kai esu gamtoje, jaučiu, kad susilieju su kažkuo didesniu, nepaaiškinamu. Ir kartais esu įsitikinęs, kad žmones, kuriuos myliu labiausiai, esu sutikęs praeituose savo gyvenimuose. Man atrodo, šioje kelionėje mus veda kažkokia energija, kurią galime vadinti siela.

 

Esate sakęs, kad labiausiai jus gąsdina realus pasaulis. Ar galėtumėte patikslinti, kurios jo formos?

Nepamatuojamas kvailumas žmonių, savo rankose turinčių per daug galios, – tai mane gąsdina. Tai veda mus prie kraštutinių dešiniųjų politikos, karų ir klimato atšilimo.

 

Kokios pabaigos labiausiai nelauktumėte?

Lėtos ir skausmingos.

 

Esate sakęs, kad rašymas jums padeda suprasti save. Ar jaučiate, kad kiekviena knyga jus veda į savęs pažinimą?

Be abejonės. Niekada nerašyčiau knygos tik dėl to, kad jaučiuosi turintis pasakyti daug svarbaus. Atvirkščiai – rašymas ir ruošimasis jam padeda man suprasti dalykus, atsakyti į klausimus.

 

Užaugote mažame pramoniniame miestelyje. Ar jūsų vaikystės kasdienybė paliko pėdsakų, vėliau užauginusių monstrus ir kitokias pabaigas? 

Glaudus santykis su gamta suformavo mano vaizduotę, taip, tačiau gyvenimas mažame miestelyje, kuriame nėra draugų, pavertė vienišiumi. Daug laiko praleisdavau vienas, o tai išugdė mano kūrybingumą bei vaizduotę. Visada rasdavau, ką veikti!

 

Savo knygą „Pabaiga“ skiriate jaunimui. Skaitytojui, kuriam gyvenimas dar prieš akis. Nenorite jo nuliūdinti? O gal, atvirkščiai – norite paraginti mėgautis kiekviena diena?

Atsiliepimai, kad knyga yra keistai raminanti, ne tik iš jaunų, bet ir vyresniųjų skaitytojų, man buvo patys svarbiausi. Nes būtent taip jaučiausi ją rašydamas. „Pabaiga“ nėra knyga apie mirtį, tai pasakojimas apie atrastą gyvenimo prasmę.

 

Iš kur semiatės tikėjimo, kad dar galima išgelbėti pasaulį? 

Iš pokalbių su išmintingais draugais, pavyzdžiui. Nepaliauju stebėtis ir jaunais žmonėmis. Jie yra žymiai stipriau įsitraukę į kovą už žmogaus teises, planetos išsaugojimą! Mintis apie tai, kad ši karta ateityje bus valdžioje, teikia vilties. Tik liūdina faktas, kad vyresniosios kartos žmonės nepasirūpino jaunų žmonių ateitimi.

 

Užbaikime interviu ne taip liūdnai: ką jums reiškia graži diena?

Labai paprasta! Gera knyga, pokalbiai su draugais ir pokaičio miegas. Esu gerai įvaldęs miego meną.