„Kai grįžtu į prisiminimus, man atrodo, kad jau tada, kai gimiau, aš, mama ir tėtis gyvenome atskirai, nors fiziškai ir kartu. Kai tėvai išsiskyrė, buvau trejų–ketverių, iš įprasto gyvenimo su mama ir tėčiu nelabai ką prisimenu. Neįstrigę, kad kažką būtume veikę drauge, tik keletas nuotrupų – kaip mama mane išleidžia į darželį, o aš pereinu visą Palangą ir atsiduriu darbe pas močiutę, arba kaip minu triratuką, o tėtis eina šalia“, – tokiais savo šeimos prisiminimais dalijasi vaikų rašytojas Tomas Dirgėla. Jis neabejoja, kad daugybė vaikų yra išgyvenę tą patį, kas teko jam. Štai kodėl atsirado nauja Tomo knyga „Juoda dėmelė baltose lubose“.
Pasitelkdamas humorą ir taip mėgstamas absurdiškas situacijas rašytojas T. Dirgėla sukūrė jautrią istoriją apie šeimą ir tėvų skyrybas. Knygos pabaigoje ir jaunieji, ir suaugusieji knygos skaitytojai ras „Vaikų linijos“ psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės patarimų, ką daryti, jei tėvai priėmė sprendimą skirtis.
Mintis apie knygų seriją, kurioje būtų galima lengvai ir paprastai kalbėti rimtomis temomis, T. Dirgėlai kilo kartu su leidykla „Alma littera“. Knyga apie skyrybas tapo pirmąja serijos knyga. Jos autorius įsitikinęs, kad specialisto komentarai knygai ne tik suteikia rimto svorio, bet ir papildo, leidžia į situaciją pažvelgti iš įvairių pusių. Rašydamas „Juodą dėmelę baltose lubose“ T. Dirgėla konsultavosi su psichologe.
Tėvų skyrybos – ne vaiko kaltė
Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė įsitikinusi, kad rašytojas T. Dirgėla padarė labai gerą darbą ir vaikams, ir suaugusiesiems. Knyga parodo, kaip skiriantis tėvams jaučiasi vaikas ir patys tėvai, kaip jie mėgina ieškoti išeičių ir iš kur vaikas gali sulaukti pagalbos. Knyga vertinga ir mokytojams – šie nuolat susiduria su skyrybas išgyvenančiais vaikais, apie kurių situaciją nebūtinai žino, bet greičiausiai mato pasikeitusį jų elgesį. Knyga suteikia supratimo, kad netinkamas vaikų elgesys dažnai kyla iš blogos jų savijautos, nesaugumo jausmo.
Vaikams tokios knygos gali parodyti, kad, ei, tu ne vienas išgyveni tokią sunkią situaciją, yra ir kitų, tai patyrusių. Yra žmonių, kurie žino, kaip tu jautiesi, gali jų rasti, net jei tėvai šiuo metu tavęs negirdi ir nemato. Dar vaikai gali patys geriau suprasti savo elgesį – kad su kitais blogai pasielgė ne dėl to, jog yra blogi, o dėl to, kad blogai jaučiasi.
Psichologė teigia, kad skyrybos nėra nei gėris, nei blogis, o pabaiga – toks pat natūralus dalykas kaip ir pradžia. Tėvų skyrybos vaikams nėra pasaulio pabaiga, daugybė vaikų šiuolaikiniame pasaulyje išgyvena tėvų skyrybas, užauga savimi pasitikintys ir galintys palaikyti artimus santykius. „Už skyrybas blogiau nemeilė, kurią jaučia vaikai, rūpesčio, saugumo nebuvimas, smurtas, kurį jie mato ar jaučia, neaiški ateitis. Visa tai vaikus gali palaužti ilgam ir smarkiai“, – teigia psichologė.
Jei mes, suaugusieji, apie tai žinotume ir mums tikrai rūpėtų vaikai, pasistengtume, kad skyrybas vaikai pereitų kaip tik įmanoma lengviau. Kai užklumpa skyrybų pavojus ir yra padarytas sprendimas, į tai reikia žiūrėti rimtai, tam reikia ruoštis, apgalvoti, pasitarti su psichologais, paskaityti bent keletą knygų apie tai, kaip per skyrybas jaučiasi vaikai, prisiminti save vaikystėje, savo rūpesčius ir baimes.
„Deja, skyrybos ir patiems suaugusiesiems yra kažko pabaiga – santykių, idealios šeimos vizijos, iliuzijų, lūkesčių, jose būna daug nusivylimo, graužaties, liūdesio, pykčio, pavydo, nerimo, – sako psichologė M. Skerytė-Kazlauskienė. – Kai tai užplūsta suaugusiuosius, jie, dažnai patys to nenorėdami, jausmus transliuoja vaikams. O vaikai tuo labiau nesupranta, kas vyksta. Jiems atrodo, kad jų tėvai nebemyli, jaučia kaltę, kad turbūt tai įvyko dėl jų, jaučia nesaugumą, nes gali būti, kad praras vieną iš tėvų ir šio nebeliks jų gyvenime. Kai vaikai blogai jaučiasi, jie nesako: „Mama, blogai jaučiuosi, tėti, noriu apie tai pakalbėti.“ Savo blogą savijautą jie išreiškia elgesiu. Kai kurie užsisklendžia, kai kurie bėga iš namų, kai kurie pratrūksta agresyviu, destruktyviu elgesiu. Dar kiti atsisako bendrauti arba, atvirkščiai – prilimpa ir nebegali gyventi be mamos ar tėčio. O tėvai galvoja taip: mes turime didelių rūpesčių, o čia dar vaikas ožiuojasi! Tada jie arba nekreipia į vaikus dėmesio, palieka juos ramybėje, arba ima dar griežčiau kontroliuoti, drausminti ir pyktis dėl elgesio. Tuomet vaikams pasidaro dar aiškiau – taip, šios skyrybos tikrai dėl manęs.“
Psichologė neabejoja, kad rūpestingi, vaikams padėti norintys tėvai pirmiausia išsprendžia savo sunkumus. Ir tai daro ne tuomet, kai viskas nebepataisomai pašlyja, o tuomet, kai pamato pirmuosius griūvančios santuokos simptomus. Tai yra pirmas ženklas, kad reikia pasirūpinti savimi – savo stiprybe, saviverte, pasitikėjimu, ateitimi ir santuoka. Gali būti, kad pasirūpinus savimi, skyrus savo santuokai dėmesio, viskas grįš į vėžes.
„Tačiau jei santuoka byra toliau, pasirūpinę savo psichine sveikata turite pasirūpinti vaikais. Jiems svarbu tėvų meilė, dėmesys, saugumas. Jiems nepakanka gauti žodinį patikinimą, kad viskas bus gerai, svarbu, kad jie tai jaustų. Jaustų, kad tėvai skiria laiką vaikams, kad nebando brangiais pirkiniais sumokėti už tai, kad vaikai lieka vieni. Vaikams būtina jausti, kad tėvai išlieka vaiko gyvenime, kad jie skiriasi dėl savų priežasčių, nesusijusių su vaiku, net jei tos priežastys – negebėjimas susitvarkyti su vaiku, vaiko kitoniškumu, vaiko negalia – tai vis tiek ne vaiko kaltė“, – sako psichologė.
Tėvų skyrybos lydi visą gyvenimą
Knygos „Juoda dėmelė baltose lubose“ autorius T. Dirgėla liūdnai juokauja, kad išsiskirti keletą kartų per metus, kaip kad rašo naujienų portalai, yra New Normal. „Skiriasi ne tik žinomi žmonės, ne tik aplink mane, neabejoju, aplink jus yra pažįstamų, pasukusių į skirtingas puses. Ir jiems tada – tikrai ne pyragai. Bet dar didesni ne pyragai – vaikams, kuriems šeima buvo saugiausia vieta ir tvirčiausias gyvenimo ramstis“, – sako Tomas.
Jo paties tėvai išsiskyrė gana anksti – Tomui buvo vos treji, kai jis liko gyventi su močiute ir teta. „Skyrybų faktas man būtų įstrigęs labiau, jeigu būčiau paragavęs tikro gyvenimo su mama ir tėčiu“, – sako ir priduria bendrų šeimos prisiminimų mažai turintis.
Vis dėlto tėvų skyrybos jo gyvenime paliko tam tikrų ženklų, kuriuos sušvelninti padėjo psichoterapija. Dėl jos daugelis dalykų tapo aiškesni, suprantamesni. „Ir vis dėlto skyrybų pėdsakas mano gyvenime juntamas, – pripažįsta Tomas. – Ir šeimos gyvenime, ir darbo situacijose, netgi tada, kai bendrauju su draugais. Su tėčiu kartais prasilenkiame Palangoje, pasisveikiname, persimetame vienu kitu žodžiu. Mama, jei neklystu, gyvena kažkur užsienyje – kadaise, pamačiusi mane per televizorių, ėmė rašyti, atsiprašinėti, bet aš nejaučiu noro atkurti ryšį, jo, manau, niekada ir neturėjome. O iš naujo kurti ryšius, kai jau turiu ir savo didelę šeimą, kuriai reikia mano dėmesio, rūpesčio, turbūt, šaukštai po pietų.“
Rašytojo vaikai žino, kad jų tėtis augo be tėvų, kai kurie jų draugai irgi gyvena tik su vienu iš jų. „Bandau jiems paaiškinti, kad gyvenime būna visaip, – sako Tomas. – Vyresnysis, sužinojęs mano istoriją, kurį laiką prieš miegą stipriai apkabindavo ir sakydavo: „Tėti, kad ir kas atsitiktų, būkime ir toliau šeima.“ Tačiau iš esmės mūsų vaikai jaučiasi saugiai, visi penki esame kaip vienas tvirtas kumštis.“
Be tėvų užaugęs Tomas savo knygos skaitytojams, ypač tiems, kurie patyrė tėvų skyrybas, labiausiai norėtų pasakyti, kad gyvenimas skyrybomis nesibaigia. Kad nors tėtis su mama ir gyvens atskirai, tai tikrai nereiškia, kad savo vaiką jie mylės mažiau. Ir svarbiausia – kad tėvų skyrybos įvyko ne dėl vaiko kaltės. „Kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis“, – štai tokį svarbiausią patarimą savo skaitytojams duoda rašytojas.
Leiskime vaikams kalbėti apie tai, kas jiems rūpi
„Kalbėti apie tėvų skyrybas vaikams nėra lengva, – teigia „Vaikų linijos“ psichologė J. S. Jasiulionė. – Tėvų skyrybos pasižymi stipriu emociniu, kartais netgi supančiojančiu poveikiu. Iš skambučių į „Vaikų liniją“ pastebime, kad vaikams tokiu metu ypač aktuali lojalumo tema, jie mėgina susigaudyti, kaip jiems būti ir su kuo būti skyrybų situacijoje, jie jaučiasi tarpininkais, kartais – išdavikais. Ne tik ištverti, bet ir įžodinti tokias patirtis jiems yra nepaprastai sunku.“
Iš savo konsultuojančios psichologės patirties S. J. Jasiulionė gali pasakyti, kad skyrybas perėję vaikai vėliau supranta, kodėl per tėvų skyrybas jie taip blogai jautėsi, jiems tarsi aiškiau susidėlioja, kas tuomet vyko ir ką jie išgyveno. Įtampa tarp tėvų provokuoja itin stiprius vaikų jausmus. „Kartais girdime: „Mano tėvai jau penkerius metus kalba apie skyrybas, bet niekaip neišsiskiria, dabar vėl eilinis kartas, aš nebegaliu ištverti jų tarpusavio konfliktų, nebežinau, ką daryti su savo jausmais…“ Iš tiesų daugelyje skyrybų situacijų vaikai nėra skatinami apie tai kalbėti, tėvai neretai prašo jų niekam nepasakoti apie šeimos problemas. Tada nuoskaudos ir kaupiasi.“
Psichologė teigia, kad skambučiuose į „Vaikų liniją“ ypač ryškėja tema, kai vaikui atrodo, kad jie tampa tėvų tarpusavio santykių įkaitais. Kad gautų palaikymą ir supratimą, vienas iš tėvų vaiką dažnai įtraukia į suaugusiųjų žaidimus: „Mama bloga, aš norėjau su ja gyventi“ arba „Tėtis mus paliko, jis toks neatsakingas“. Tėvai kartais nė patys nejaučia, kad taip elgiasi, o vaikams iškyla dilema – kaip jiems būti, kad nė vieno iš jų jie neįskaudintų. Tai – nepaprastai didelė našta, gulanti ant vaikų pečių, juk realybėje jie neprivalo rinktis.
Daugelis vaikų, sako psichologė, per tėvų skyrybas išgyvena būsimų pokyčių nerimą. Juk jų gyvenimas greičiausiai keisis – namai, mokykla, draugai, aplinka. Tėvai turėtų iš anksto apie tai kalbėti su vaikais, dalytis savo planais ir juos nuraminti. Vaikams svarbu žinoti, kad ne jie kalti dėl pasikeitimų, kuriuos išgyvena visa šeima.
„Vaikų linijoje“ emocinę paramą vaikams teikia parengti savanoriai-konsultantai. Jie nėra psichologai, tačiau visi – suaugę žmonės, perėję intensyvius mokymus. „Jie sugeba išgirsti vaiką ir nori jį girdėti, – sako „Vaikų linijos“ psichologė. – Labai svarbu, kad vaikas turėtų erdvę kalbėti apie tai, kas jam yra svarbu, nejausdamas, kad jį gali pasmerkti ar kažkaip vertinti jo pasakojimus. Kad vaikas jaustų žmogų, kuris tiesiog leidžia kalbėti apie tai, kas jam svarbu.“
Vaikų linijos telefono numeris – 116 111
Palikite komentarą