Naujausias Nobelio literatūros premijos laureato Kazuo Ishiguro romanas „Klara ir Saulė“ – tai mūsų pasaulyje artimoje ateityje vykstanti istorija, papasakota Klaros – gebančios mokytis dirbtinio intelekto būtybės – akimis.
Mėtos Žukaitės iš anglų kalbos išversta ir leidyklos „Baltos lankos“ išleista knyga – visų pirma romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai kintantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas: ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?
Pasak paties romano autoriaus, knyga paliečia ir dirbtinio intelekto bei genų inžinerijos klausimus, o jiems mes, kaip visuomenė, dar nenubudome.
Arčiau žmogiškumo klausimo
Pagrindinė knygos veikėja Klara, skirtingai nei ankstesnių Kazuo Ishiguro romanų pasakotojai, nėra žmogus. Ji – robotizuota Dirbtinė Draugė (DD), gebanti išskirtinai mąstyti, atidžiai ir smalsiai stebėti ir suprasti žmones, o pagrindinė jos funkcija – apsaugoti žmones, ypač vaikus, nuo vienatvės.
Iš pradžių parduotuvės vitrinoje Klara stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Bet, prieš iškeliaudama į žmonių namus, ji perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Nors ir protingesnė, naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti, o suaugusieji, naujame pasaulyje turėdami atlikti sudėtingus sprendimus, linkę elgtis desperatiškai. Tokiame pasaulyje Klara bando perprasti žmogaus esmę.
Gal ir paradoksalu, bet dirbtinio intelekto ar net genų inžinerijos tema – arčiau žmogiškumo klausimo, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kaip sako knygos vertėja M. Žukaitė, „toks „išorinis“ pasakotojas kaip Klara suteikia galimybę stebėti žmonių pasaulį tarsi iš šalies ir užduoti tokių fundamentalių klausimų: kas mus daro žmonėmis? Ar mes unikalūs? Ką reiškia mylėti? Kodėl pamilstame būtent tą? Kita vertus, juk garsiuosiuose „Dienos likučiuose“ aristokratų pasaulį taip pat stebi jam nepriklausantis asmuo, o pats autorius augdamas ilgai tapatinosi su Japonija, nes jo šeima neketino likti Didžiojoje Britanijoje, – tikriausiai tas įdėmus „japoniškas“ žvilgsnis iki šiol daro jį tokį unikalų.“
Klausimai, kuriems dar nenubudome
2017-aisiais, sakydamas kalbą gavęs Nobelio premiją, Kazuo Ishiguro užsiminė apie dirbtinį intelektą ir genų inžineriją kaip apie dvi mokslo naujoves, kurios gali pakeisti netolimą ateitį. Ar jis taip pasielgė sąmoningai? Ar jau tuomet žinojo, kad parašys apie tai knygą? Atsakymą į šį klausimą jis atskleidė per pokalbį su italų rašytoju Paolo Giordano.
„Iš tikrųjų jau buvau parašęs trečdalį „Klaros ir Saulės“, ir kai gavau Nobelio premiją, viskas keliems mėnesiams sustojo, aš tiesiog sustojau rašyti tą romaną. Tada man reikėjo užsiimti tokiais dalykais, kaip Nobelio paskaitos rašymas, – taigi, kadangi jau rašiau šią knygą, labai natūralu, kad šį tą paminėjau savo kalboje. Bet prieš tai iš rimtųjų nerinkau medžiagos apie dirbtinį intelektą ar genų inžineriją šiai knygai, tiesiog buvau susidomėjęs šiomis sritimis. Net neplanavau apie tai rašyti romano. Buvau pakviestas į keletą diskusijų ir seminarų Londone, gali būti, kad dėl savo ankstesnės knygos „Neleisk man išeiti“. Mokslininkai buvo pradėję žavėtis šiomis sritimis – dirbtiniu intelektu ir genų inžinerija, bet jie buvo ir sunerimę, susirūpinę, ar visuomenė pasirengusi šiai temai.
Ėmiau ir pats vis labiau domėtis šiomis sritimis, iš tiesų susidraugavau su vienu kitu žmogumi, buvau pakviestas į „DeepMind“ būstinę (tai „Google“ dirbtinio intelekto bendrovė), ne kartą pietavau ir gėriau kavą su dirbtinio intelekto specialistais. Ir visa tai anuomet niekaip nebuvo susiję su kokiu nors romano rašymu.
Vienu metu aš rašiau apsakymą vaikams – turiu galvoje tikrą pasakojimą vaikams, iliustruotą knygelę mažyliams, keturmečiams ar penkiamečiams, kurią galėtum jiems paskaityti prieš miegą. Sukūriau nedidelę istoriją, kurios pagrindinis personažas buvo lėlė arba galbūt žaislinis gyvūnėlis. Mano duktė – mano suaugusi duktė, rašytoja Naomi Ishiguro – pasakė, kad mano sumanyta trumpa istorija mažiems vaikams anaiptol netinkama, kad aš juos išgąsdinsiu ir įvarysiu jiems siaubą. Bet man ta istorijėlė labai patiko – žinot, ją galima papasakoti per dvi minutes, – ir ji tapo šio romano, „Klara ir Saulė“, branduoliu. Bet per tą laiką, kiek leido mano galimybės, aš visai prakutau dirbtinio intelekto ir genų inžinerijos srityse, tad pagalvojau, kad norėdamas paversti šią istoriją romanu suaugusiesiems galėčiau vietoj lėlės ar žaislinio gyvūno kaip pagrindinį personažą pasirinkti dirbtinio intelekto būtybę. Taip ir nutiko. Mane ir toliau masina dirbtinio intelekto ir genų inžinerijos klausimai“, – yra sakęs K. Ishiguro.
Paklaustas, ar tie dalykai jį labiau žavi, ar veikiau gąsdina, rašytojas teigė jaučiantis sumišusius jausmus.
„Jausmai sumišę. Tačiau aš tikrai manau, kad, kaip visuomenė, mes turbūt šiems klausimams dar nenubudome. Nors pastaruoju metu jau po truputį bundame. Man atrodo, tai, kad Nobelio premija gruodį buvo skirta Jennifer Doudnai ir Emmanuellei Charpentier, taip pat Walterio Isaacsono knygos apie genų inžineriją pasirodymas mums padėjo šiek tiek geriau suvokti, kur gali vesti ir kokią reikšmę gali turėti genų inžinerija. Ta reikšmė milžiniška. Taigi ir „Klaroje ir Saulėje“ iš tiesų sutelkiu dėmesį į tai, kokį poveikį ji turės žmogiškoms būtybėms – žmonėms ir jų tarpusavio santykiams. Ir žmonių emocijoms, pavyzdžiui, meilei. Ir kaip ji paveiks tą mūsų nuo seniausių laikų turimą įsivaizdavimą, kad kiekvienas esame labai ypatingas, nes savo viduje turime tokį dalyką kaip siela, kuri mus daro išskirtinius ir labai individualius. Kaip tai paveiks tokio pobūdžio nuostatas, kai gyvename dirbtinio intelekto, algoritmų, didžiųjų duomenų pasaulyje“, – aiškina Nobelio premijos laureatas.
Palikite komentarą