„Baltos lankų“ knygų naujienos: literatūra mūsų laikams

Pavasariui baigiantis leidykla „Baltos lankos“ rekomenduoja atkreipti dėmesį į kelias išties solidžias knygų naujienas: atgimstančią literatūros klasiką, tarptautiniams apdovanojimams nominuotas ir įvertintas knygas.

Leidykla pristato tris grožinės literatūros naujienas visiems, ieškantiems kokybiškų skaitinių.

„Šios „Baltų lankų“ naujienos – literatūra mūsų laikams. Visose trijose nagrinėjami nelengvi herojų pasirinkimai, visose trijose klausiama, ką reiškia būti žmogumi sunkiais laikais ir nebūtinai draugiškose vietose – ar teroristinių išpuolių kankinamoje šių laikų Prancūzijoje, ar religinių suvaržymų ir politinių įtampų nužymėtoje XIX a. pabaigos Airijoje, ar prieš Antrąjį pasaulinį karą dilemų, susijusių su šalies neutralumu, kamuojamoje Šveicarijoje. Visi trys romanai savaip sako: jei nenuilsdamas ieškosi – rasi. Tai teikia paguodą sunkiais mūsų laikais ir skatina literatūroje vėl ieškoti nusiraminimo“, – sako leidyklos „Baltos lankos“ vyr. redaktorė Saulina Kochanskaitė.

Atgimstanti klasika – James Joyce „Menininko jaunų dienų portretas“ (iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis)

Jamesas Joyceʼas (1882–1941) – airių rašytojas, padaręs didžiulę įtaką moderniosios literatūros raidai, vieno svarbiausių XX a. pasaulinės literatūros veikalų „Ulisas“, transformavusio romano tradiciją, autorius. Ieškodamas naujų formų psichikos procesams perteikti, jis įtvirtino sąmonės srauto techniką. „Menininko jaunų dienų portretas“ (1916) – pirmas J. Joyceʼo romanas. Atnaujinta romano laida pasirodo praėjus daugiau kaip 30 metų nuo išleidimo Lietuvoje 1989-aisiais.

Vėlyvojo XIX a. Dublino fone subtiliai ir žaismingai tapoma talentingo jaunuolio Stiveno Dedalo emocinės ir intelektualinės brandos istorija: jis išbando galingo savo proto galias, leidžiasi užvaldomas ir vėl pažaboja savo aistras ir nuodėmes, maištauja prieš religiją, stebi kintantį santykį su šeima ir šalimi, ieško savo tapatybės, balso, kalbos – savos vietos pasaulyje. Galiausiai paskiria gyvenimą grožiui ir menui.

Autobiografinis romanas „Menininko jaunų dienų portretas“ – ryškus ir daugiabriaunis menininko „amžinos vaizduotės“ liudijimas, skvarbus žvilgsnis į paties Joyceʼo jaunystę ir unikalus modernizmo literatūros pavyzdys.

Goncourtʼų nominantas – Emmanuel Carrère „Joga“ (iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė)

2020 m. Goncourtʼų premijai nominuota knyga – tai jaudinantis kūrinys apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią. Emmanuelis Carrère – šiuolaikinis prancūzų rašytojas, scenaristas ir kino režisierius, laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu.

2015-ųjų sausis. Emmanuelis Carrèreʼas jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta ir po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.

Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku. Jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose. Negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.

Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį. Labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru „Jogoje“ klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje.

Svarbius klausimus keliantis – Rose Tremain „Gustavo sonata“ (iš anglų k. vertė Saulina Kochanskaitė)

1947-ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

Rose Tremain – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.