Dovilė Raustytė-Masteikė savo pirmojoje knygoje neria į netikrą, „Facebook“ ir „Instagram“ istorijomis fragmentuotą tobulų žmonių visuomenę

Gali būti, kad ateis diena, kai komunikacijos specialistės Dovilės Raustytės-Mateikės herojai iš pirmosios jos novelių knygos „Tobulų žmonių istorijos“ atgis kino ekrane. Jie tokie kinematografiški. O ir knygos autorė to norėtų, ji pati savo novelių rinkinį vadina darbo šalia kino įprasminimu literatūroje.

Kultūros žurnalistė, dabar „Meno avilio“ komunikatorė D. Raustytė-Mateikė į savo novelių rinkinį sukvietė tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose. Knygos herojais tapo mergina, druska ir pipirais barstanti karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi ir juo šedevrą kurianti netalentinga rašytoja, žmonės, kurie priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams, kuris rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką“, berniuko vaiduoklis, netolimoje ateityje besivažinėjantis dviračiu.

„Tobulų žmonių istorijos“ nagrinėja žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Poetė, rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė D. Raustytės-Mateikės novelių rinkinį vadina vienu įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų. „Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos“, – ji sako.

Prozininkė, dramaturgė dr. Gabrielė Labanauskaitė novelių autorės braižą vadina elegantišku. Jai atrodo, kad autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje.

Būtent su rašytoja, kūrybinio rašymo dėstytoja G. Labanauskaite knygos „Tobulų žmonių istorijos“ autorė sieja savo literatūrinio kelio pradžią. „Didžiąją savo gyvenimo dalį rašiau. Iš to gyvenu. Tačiau kūriau ne grožinius tekstus. Ilgą laiką savo viduje nesijaučiau taip komfortiškai, kad galėčiau prisėsti prie grožinio teksto. Tačiau vieną dieną susikirto mano ir G. Labanauskaitės keliai. Nuėjau į jos kūrybinio rašymo kursus ir parašiau pirmąjį savo išbaigtą tekstą. Na, ir atsivėrė… Kaip rašo savo knygoje „Jautrusis pasakotojas“ apie kūrybinį rašymą lenkų rašytoja Olga Tokarczuk: „Padėjo jums pagauti burėmis palankų vėją.“ Taigi, pagavusi tą vėją, pradėjau rašyti noveles“, – pasakoja literatūros debiutantė.

Prisimindama savo literatūrinės kelionės pradžią, Dovilė sako, kad rašymas jai padėjo išgyventi paauglystę. Baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, Vilniaus universitete ji dar mokėsi knygų leidybos ir komunikacijos. Baigusi magistro studijas, pradėjo dirbti žiniasklaidoje, vėliau su bendraminčiais leido žurnalą jaunimui, net septynerius metus dirbo festivalyje „Kino pavasaris“ komunikacijos vadove, dabar koordinuoja komunikaciją medijų ir edukacijos tyrimų centre „Meno avilys“. „Taigi rašymas jau labai daug metų yra mano kasdienybė ir mano duona“, – sako ir priduria, kad joje visada gyveno daugybė veikėjų. Novelės tapo jų namais, kiekvieno iš jų pasauliu.

„Jaučiau, kad geriau pradėti nuo trumposios prozos, galvojau, kad savyje nešiodama tiek veikėjų ir juos popieriuje išlaisvinusi tiesiog jų nesuvaldysiu ilgame kūrinyje“, – prisipažįsta.

D. Raustytė-Masteikė sako niekada nenorėjusi rašyti apie save, jai atrodė, kad svarbu užčiuopti bendražmogiškas vertybes, sukurti savosios kartos patirtis, jautriai išgyventi kitų jausmus. Jautrumas – šios knygos ypatybė. Autorė tikisi, kad skaitytojai tai pajus. Lygiai taip pat, kaip ir įsigyvens į knygos herojų istorijas: „Man patinka istorijos. Patinka, kai kūrinyje randi stiprų naratyvą. Labai stengiausi juos kurti ir savo novelėse, norėjau, kad istorijos įtrauktų, kad skaitytojai ir skaitytojos toliau verstų knygos puslapius, susitapatintų, išgyventų, turėtų galimybę atitrūkti nuo kasdienybės, o pakėlę akis nuo knygos reiškinius, objektus, juos supančią aplinką imtų bent trumpam vertinti kitaip – per sutapimus, kurie įvyksta, per susisiejančius reiškinius.“

Šiandienos tobulų žmonių visuomenė jai primena „Instagram“ ir „Facebook“ „storius“, kuriuose visi labai tobuli ir gražūs. „Susitikę vienas kitam pasipasakojame: „oi, man viskas gerai, ai, pas mane – irgi!“ Vienas gražus fragmentas, kitas gražus… Negražių, liūdnų tarsi nėra, bet gyvenimas juk kur kas kompleksiškesnis. Tai suprantame, bet vis tiek dažnai pasimauname. Tad ir rašydama stengiausi pasakoti kasdienes istorijas apie žmonių santykius, jausenas, tačiau jų foną kūriau iš man svarbių globalių įvykių“, – svarsto Dovilė.

Tarkime, vieną novelę įkvėpė prieš abortų draudimus besipriešinančios Lenkijos moterys ir pasipriešinimo simboliu tapęs raudonas žaibas. Išvydusi jį per vieną protestą Vilniaus gatvėse, parašiau novelę „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“. Tas žaibas tapo leitmotyvu rašant apie jaunos moters ir jos buvusio mylimojo susitikimą po daugelio metų, kuriame išaiškėja juos išskyrusi paslaptis. Visi įvykiai ir veikėjai išgalvoti, tik tas žaibas – ne.

Vaizdingi pasakojimai Dovilės novelėse primena kiną. Ir nieko nuostabaus – buvo laikas, kai jai reikėdavo per dieną pažiūrėti po tris ar penkis filmus. „Šitaip tarsi susiformavo kinematografinė rega, pastabumas detalėms. Yra novelių, kurios parašytos pasitelkus tam tikrų filmų nuotaiką. Didelę įtaką knygai padarė Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“, – prisipažįsta ir sako, kad istorija turi turėti labai stiprų stuburą, jei tai atrandi, gali pasileisti vaizduotės plaukus. – Labiausiai patinka filmai, kuriuose gali užčiuopti ploną giją, skiriančią mus supantį pasaulį nuo mumyse esančio – svajonių, fantazijų, sapnų ir regėjimų pasaulio. Būtent taip ir stengiausi rašyti“, – sako.

Ir vis dėlto komunikacijos žmogus joje dar gyvas. Tomis akimirkomis, kai kompiuterio ekrane išsilieja pernelyg siurrealistinė istorija, jis ima stabdyti: palauk, juk reikia rašyti taip, kad skaitytojai suprastų, – pasakojimas turi būti aiškus, įkandamas. „Tada jau tekdavo komunikatorę stabdyti man, juk novelė – ne spaudos pranešimas, galiu būti daug laisvesnė. Ir kokį malonumą man sukeldavo šis suvokimas!“ – prisimena, kaip įdomu buvę ieškoti aukso vidurio.

Dauguma knygos novelių parašytos dar prieš pandemiją ir karantiną. „Su kai kuriais veikėjais ir veikėjomis jaučiu labai stiprų ryšį, tad prasidėjus pandemijai man tapo aišku, kad jų kasdienybė privalo keistis, lygiai taip pat kaip mano. Buvo įdomus procesas platinti virusą savo novelėse. Kartu ši situacija man leido pamąstyti apie kūrinių ilgaamžiškumą“, – pasakoja novelių knygos „Tobulų žmonių istorijos“ autorė.