Interviu su Alfredu Bumblausku

Lapkričio mėnesį knygynuose pasirodė naujausia, trečioji, istorikų Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų knygos „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga“ dalis.

Joje pasakojama apie ypatingą Lietuvos istorijos tarpsnį, pažymėtą ryžto, tikėjimo ir kūrybingumo ženklais, laiką, kai Lietuva pražydo.

Autoriai neaplenkia ir skaudžių mūsų istorijos temų, aptaria paskutines valstybės gyvavimo dienas.

Trečioji „Lietuvos istorijos“ dalis jau pristatyta Vilniaus, Kauno ir Širvintų skaitytojams.

Siūlome trumpą pakalbį su profesoriumi, habilituotu daktaru, Nacionalinės premijos laureatu, Vytauto Didžiojo ordino kavalieriumi, LRT nacionalinių ekspedicijų vadovu Alfredu Bumblausku.

Profesoriau, neseniai leidykla „Baltų lankų“ vadovėliai“ pristatė ilgai lauktą trečiąją „Lietuvos istorijos“ dalį, pasakojančią apie nepriklausomą Lietuvą. Kuo ji išskirtinė, palyginti su kitomis tą patį laikotarpį apžvelgiančiomis knygomis?

Visų pirma ši knyga yra apibendrinanti, arba sintezė. Naujausioje istoriografijoje ją drįsčiau gretinti tik su Alfonso Eidinto redaguota „Lietuvos istorija kiekvienam“, kurioje pats rašau apie senąją Lietuvą.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad šioje knygoje bandome pažvelgti į pirmąją Lietuvos Respubliką visos Lietuvos istorijos kontekste. Tai savo ruožtu leido įvertinti jos gimimą kaip dviejų revoliucijų – agrarinės ir kalbinės – išraišką. Juk antroje knygoje ryškinome idėją, kad XIX amžius yra pamatytinas „airiškojo“ (lenkakalbio) Lietuvos istorijos kelio kontekste.

Kodėl paaugusių žmonių knyga?

Todėl, kad atsisakėme konstruoti šias knygas kaip vadovėlius. O to priežastis – mums neįveikiamos Švietimo ministerijos prieštankinės kliūtys.

Knygos bendraautoris – jūsų sūnus Mangirdas. Ar neišsiskyrė dviejų istorikų požiūriai, vertinimai? Kaip pasidalijote darbus?

Knyga orientuota į jaunimą. Nežinome, ką turėtų sakyti amžiaus tarpsnių edukologija. Matyt, ji turėtų sakyti, kad norint suprasti jaunimą reikia būti jaunu autoriumi. Šiuo atveju Mangirdas – arčiau jaunimo, nors taip pat „auga“. Todėl ir vertinimai tampa labai artimi. O kaip pasidalijame darbus? Iš esmės yra paprasčiau, negu atrodo, – visa vizualinė informacija yra Mangirdo rankose.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis domina ir jaunus, ir senus. Kuris epizodas jus patį įtraukė ar labiausiai intrigavo?

Aišku, mažai akcentuoti pirmosios Lietuvos Respublikos vaizdai ir veidai. Antano Gustaičio vadovautas skrydis per Europos sostines (ant knygos viršelio ir yra jo skrydis virš Vatikano) ir šiandien gniaužia kvapą. Gustaičio ANBO-41 pasiekdavo kilometro aukštį per 50 sekundžių, legendinis „Messerschmitt“ – per minutę. Ką dar bepridurti?

Knygą recenzavęs istorikas Norbertas Černiauskas teigia, kad joje esama „nenunaudotų šaltinių“. Kokių perlų pavyko pririnkti rengiant rankraštį?

Gal pernelyg nepretendavome į šaltinotyros naujienas. Sintezei vylėmės kurti naujus siužetus ir, regis, kai kurie pavyko, yra netikėti: su cepelinais ir cepelinais, su vaikų ledais ir saldainiais, su moterų madomis ir misių konkursais, apskritai su Norberto Černiausko konceptualiu atradimu apie Smetonos laikų pasiekimus – sviestą, ANBO ir krepšinį. O šiaip labiausiai man gaila faktinių atradimų apie nepriklausomybės kovų paimtus į nelaisvę raudonarmiečių kupranugarius. Tik išėjus knygai apsičiupinėjome, kad netilpo…

Kartkartėmis savo skaitytoją kviečiate pabūti pėdsekiu. Kodėl?

Todėl, kad žaviuosi Astrid Lindgren Kaliu Bliumkvistu ir filmu apie jį, sukurtu Lietuvoje ir vaizduojančiu Vilnių, jame vaidinančiu Donatu Katkumi. O rimtai šnekant, pėdsekystė sprendžia du uždavinius: atpalaiduoja nuo sintezei reikalingų, bet neatliktų tyrimų, o kartu įtraukia jaunimą siūlydama neišnagrinėtų temų.

Retsykiais nepiktai paerzinate istorijos mokytojus. Ką norėtumėte jiems perduoti?

Iš esmės esu nepakantus prastų istorijos mokytojų vaidmeniui – jie istoriją paverčia faktų kalimo mašina, tad kartais net visa mokykla pradeda atrodyti tokia. Šiaip mokausi iš Antoineʼo de Saint-Exupéry Mažojo princo, kuris sako, kad reikia būti atlaidiems suaugusiesiems už jų įsikibimą į skaičius ir datas. O dar vienas autoritetas – „Krrraupiosios istorijos“ kūrėjas Terry Dery, sakantis, kad mokytojas gali būti blogesnis už kopūstienę mokyklos valgykloje. O į mokytojo klausimą „Kuriais metais Kolumbas perplaukė Atlantą?“ mokinė atsako: „Kolumbas Atlantą perplaukė ne metais, o laivu.“ Iš T. Dery gali pradėti suprasti, kodėl istorija kartais pykina: dėl to, kad nėra pokštų, mokykla nežaidžia, tik ruošiasi nacionaliniam egzaminui…