Romanas „Be vyrų“ – naujasis „Tarnaitės pasakojimas“

Specialus interviu su pasaulyje diskusijas įžiebusio romano autore

„Negalite praleisti jo pro akis“ – panašiais apibūdinimais romanas „Be vyrų“ praėjusiais metais įsiveržė į skaitomiausių knygų sąrašus, metų pabaigoje atsidūrė daugelio knygų apžvalgininkų ir skiltininkų įsimintiniausių metų knygų sąrašuose, o socialinėje plaformoje Goodreads skaitytojai romaną įtraukė į geriausių praėjusiais metais pasirodžiusių knygų sąrašą.

2025 metai: mirtinas virusas, paveikiantis tik vyrus. Pandemija, keičianti socialines taisykles. Niekada negalėsime susigrąžinti to, ką praradome. Turime su tuo susitaikyti, dėl to gedėti ir sielvartauti. Ir išmokti gyventi toliau. Į 19 kalbų verčiamame romane „Be vyrų“ (lietuviškas vertimas Aido Jurašiaus) rašytoja Christina Sweeney-Baird vaizduoja pasaulį, pamažu klumpantį prieš paslaptingą virusą, kuris pasirenka konkretų taikinį – vyrus.

Įdomiausia tai, kad šį romaną autorė parašė, kol pasaulis dar nebuvo sukaustytas ir negrįžtamai paveiktas COVID-19 pandemijos, tačiau šiandien rašytojos papasakota istorija atrodo kaip niekad reali. Leidėjai net liepė pakoreguoti rankraščio pabaigą, nes ji atrodė per daug reali mūsų dienoms. Kaip pastebima Booklist, Ch. Sweeney-Baird aštriai ir meistriškai perteikia sukrėstų, viltį praradusių personažų mintis, tapo keisto naujo pasaulio paveikslą. Bet, kaip pastebima The Guardian knygos apžvalgoje, perskaitę šią knygą žmonės nurims ir atras viltį judėti pirmyn bei supratimą, kad kiekvieno indėlis svarbus kuriant rytojų.

Romanas „Be vyrų“ nukelia į 2025 metus, Gartneivelą, Škotiją. Budinti gydytoja Amanda Maklein susiduria su nežinoma liga, kuri žaibiškai pražudo du vyrus. Netrukus panašius simptomus pajunta dar šeši vyrai, ligoninėje atsidūrę dėl skirtingų priežasčių. Amanda įsitikinusi, tai – ne sutapimas. Jos pastangos užkirsti kelią katastrofai atsimuša į sveikatos priežiūros institucijų abejingumo sieną. Stengdamasi apsaugoti vyrą ir sūnus nuo mirtino užkrato, Amanda nuo jų atsiriboja. Prasideda nuožmios lenktynės su laiku.

Su viruso sukelta visuomenės griūtimi lieka dorotis moterys. Kol mokslininkė Elizabeta neskaičiuodama valandų kuria vakciną virusui pažaboti, Morvena į savo namus nuošaliuose Škotijos kalnuose priima šimtą paauglių berniukų, kad tik šie išgyventų. Duomenų analitikė Dona padeda vyriausybei kurti naują visuomenę, o antropologė Ketrina imasi užrašyti, ką per šią pasaulinę katastrofą patyrė žmonės.

Įvykius autorė stebi šių moterų akimis ir kelia svarbius būties klausimus. Kas laukia žmonijos, kai taip drastiškai pažeidžiama socialinė tvarka, ardoma šeima ir patiriamos didžiulės netektys? Kaip apsaugoti vyrus ir sūnus ir išvengti tragiškos baigties? Kaip susigrąžinti gyvenimą? Plačiau apie romaną „Be vyrų“ – specialus interviu su autore Christina Sweeney-Baird.

Knygos pasakojimas skamba net pernelyg pažįstamai – juk jau dvejus metus COVID-19 kelia grėsmę visam pasauliui. Labiausiai stebina tai, kad „Be vyrų“ rankraštį leidėjui atidavėte COVID-19 dar nepasiekus Europos. Kaip kilo idėja parašyti šį romaną?

Idėja rašyti šia tema man kilo dar 2018 metais. Tik ką buvau perskaičiusi Naomi Alderman knygą „Galia“ (The Power). Ji įkvėpė pasitelkti distopinio romano žanrą kaip vieną iš būdų patyrinėti lytis: kaip atrodytų pasaulis, jei moterys ne tik turėtų daugiau galios nei vyrai, bet ir skaičiumi ženkliai pralenktų vyrų populiaciją? Romano veiksmą perkėliau į 2025 metus, nes norėjau, kad istorija neatrodytų pernelyg nutolusi nuo realybės, netaptų mokslinės fantastikos kūriniu, su kuriuo sunku tapatintis. Norėjau, kad kuriamas romanas virstų hiperrealia spekuliacija apie tai, kas galėtų nutikti.

Laikas išleisti „Be vyrų“ buvo pasirinktas nepaprastai taikliai. Manau, daugelis skaitytojų bus priblokšti, kaip tiksliai nuspėjote kai kurių realios pandemijos įvykių eigą. Ar kai kurie panašumai tarp COVID-19 ir knygoje aprašomos pandemijos jūsų pačios nenustebino?

Esu lygiai taip pat nustebusi dėl to, kokie tikslūs pasirodė kai kurie mano spėjimai! Buvo be proto keista stebėti kylančią COVID-19 pandemiją, kai pati vos ką tik aprašiau šią įsivaizduojamą patirtį. Vienas ryškiausių panašumų tarp realios ir aprašytos pandemijos tikriausia buvo iš naujo atrastas mėgavimasis kadaise „normaliais“ laikytais dalykais. Jį atlėgus pandemijai patyriau pati, jį aprašiau ir knygoje.

Viena veikėjų su jauduliu laukia pirmojo skrydžio po pandemijos suvaldymo, ją jaudina ir džiugina net atidėti skrydžiai bei oro uosto patikros procedūros. Po metų visiško pasaulio uždarymo knygos herojei tai atrodo žavinga ir egzotiška. Kai man pačiai 2020 metų rugsėjį, niekur nekeliavus beveik aštuonis mėnesius (ne tokį ir ilgą laiką), teko skristi į kitą šalį, jaučiausi taip pat.

Kalbant apie skirtumus tarp aprašytos ir tikros pandemijos, buvau be galo nustebusi dėl tokio greito vakcinų sukūrimo. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jos atsiras taip greitai ir iš karto bus tokios efektyvios. Tai tikras stebuklas, jaučiu didžiulį palengvėjimą, kad jos egzistuoja.

Jūsų knyga vadinama meilės laišku vyrams. Moterys pasakotojos romane „Be vyrų“ visomis išgalėmis stengiasi apsaugoti savo vyrus ir sūnus nuo paslaptingo viruso. Kodėl būtent vyrai knygoje yra veikiami viruso? Kokia mintis slepiasi po šiuo sprendimu?

Knyga būtų visiškai kitokia, jei ne vyrai, o moterys būtų veikiamos viruso. Pripažinkime – pasaulis susiklostęs taip, kad vyrams jame vis dar tenka daugiau galios. Atsigręžkime į istoriją: vyrai ilgą laiką turėjo tiek biologinių, tiek ekonominių pirmenybių ir persvarų, iš dalies jos egzistuoja ir dabar. Vyrai vis dar vyrauja politikoje, dažniau užima lyderiaujančias ar vadovaujamas pozicijas įmonėse ir t. t.

Norėjau patyrinėti, kaip atrodytų pasaulis galios pozicijas apkeitus vietomis. Žinoma, išnykus didžiajai daliai vyrų, pasauliui ir jame likusioms moterims tektų išgyventi nepakeliamą emocinę traumą. Kraupstu įsivaizduodama, kas nutiktų, jei vienas po kito mirtų mano tėtis, brolis, draugai.

Ar daug informacijos prireikė surinkti rašant „Be vyrų“? Kaip jums pavyko sukonstruoti tokią įtikinamą įvykių eigą nuo vakcinų sukūrimo iki politinių institucijų funkcionavimo, žlugus įprastai tvarkai?

Rašydama labai daug skaičiau apie pandemijas. Kai kurie klausimai buvo logiški ir atsakymų į juos nereikėjo ilgai ieškoti. Tarkim, kokiais būdais plinta virusas, kaip vystosi pandemija? Kaip su ja dorotųsi ligoninės? Kas sektų po to? Vis dėlto bandymas surasti įtikinamą scenarijų, dėl ko virusas potencialiai galėtų užkrėsti tik vyrus, pareikalavo labai daug paieškų ir analizės. Taip pat ieškojau ir informacijos apie vakcinų gamybą, kaip jos sukuriamos.

Stebina, kaip sugebėjote suteikti tokius skirtingus, autentiškus balsus personažams, o jų knygoje tikrai nemažai. Ar tai buvo didelis iššūkis? O gal priešingai – pavyko be didesnių pastangų, natūraliai?

Vienus veikėjus kurti buvo lengviau nei kitus. Pavyzdžiui, virusologės Lizos Maikl balsas iš karto išsiskyrė iš kitų ir man pačiai buvo labai aiškus. Tiesiog žinojau, koks ji žmogus, kaip ji mąsto ir ką sakytų atitinkamose situacijose. Man labai patiko rašyti iš jos perspektyvos.

Kiekvieno veikėjo patirtys skirtingos, būtent tai ir formavo jų kalbą bei charakterius. Amanda – gydytoja, auginanti du sūnus. Ketrina – paprasta mama, kuri pandemijos metu nedirba ir rūpinasi vaiku. Dona viena augina dukrą, užima vadovaujančias pozicijas Vyriausybėje. Kiekvienai moteriai tenka skirtingos atsakomybės, jos rizikuoja prarasti skirtingus dalykus.

Su kuriuo knygos personažu tapatinatės labiausiai? Ar knygos veikėjai kaip nors susiję su realiomis asmenybėmis?

Man artimiausia gydytoja Amanda Maklein. Jos vidinis balsas panašiausias į mano pačios: ji šmaikšti ir ryžtinga, lengvai nepriima jai sakomo „ne“. Amanda gali dirbti labai daug, tačiau šeima visuomet išliks jos prioritetu. Labai žaviuosi bičiule gydytoja iš Glazgo. Ji taip pat tapo įkvėpimo šaltiniu kuriant Amandą.

Net pasauliui byrant į šipulius, jūsų kuriami personažai išlieka šmaikštūs. Sunkiausiomis akimirkomis jie geba įžvelgti situacijos ironiškumą ir sarkastiškai į ją reaguoti. Kodėl humoras toks svarbus patiriant iššūkius?

Manau, kad humoras – viena geriausių priemonių, padedančių susidoroti su sunkumais. Man tai viena realistiškiausių romano sudedamųjų dalių. Užklupus tamsiems laikams mums reikalingas humoras ir sąmojis, kultūra ir tarpusavio ryšiai, kad galėtume išgyventi ir toliau funkcionuoti. Be to, knyga parašyta pirmu asmeniu, tad skaitytojas gali tyrinėti pasakotojo mintis ir jausmus, matyti, kas stebina personažą ir kas šiam atrodo keista jį supančiame pasaulyje.

Esate minėjusi, kad labiausiai mėgstate distopijas. Kokie šio žanro autoriai jums padarė įtaką?

Maxo Brookso „Pasaulinis karas Z“ (World War Z) man padarė didžiulę įtaką. Perskaičiau šią knygą kai man buvo kiek daugiau nei dvidešimt metų ir likau apstulbusi, kokia ji įtraukianti ir kaip primena tikrovę, nors knygos siužetas be proto spekuliatyvus. Įtakos man taip pat turėjo Naomi Alderman ir Emily St John Mandel. Pastarosios autorės „Vienuoliktoji stotis“ (Station Eleven) yra viena mėgstamiausių mano knygų. Iš tiesų tik visai neseniai perskaičiau Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimą“ (Handmaids‘s Tale). Manau, kad tai tobulas distopijos pavyzdys. Iš tiesų į ją referuoju su romanu „Be vyrų“.