Pasak visuotinio lietuvių kalbos žodyno, socialinė problema – tai tokia problema, kurios pasekmes jaučia ne vienas, o didelė grupė žmonių. Tai tokia problema, į kurią reikia pažvelgti filosofiškai, emociškai, kuri priverčia mus mąstyti, apgalvoti visus ,,už” ir ,,prieš”.
Tačiau ar kada pagalvojote, jog tokios problemos dažniausiai kyla dėl mūsų kultūrinių, religinių tradicijų ir įsitikinimų, dėl mūsų paprasčiausių mąstymo skirtumų, dėl mūsų nuomonių nesutapimo? O jei pabandytume suprasti vieni kitus šiek tiek labiau, ar tuomet tos problemos išnyktų?
Pateikiu trumpą romanų sąrašą, kuriuose galima atrasti vieną ar kitą socialinę dilemą ir kviečiu į jas pažvelgti ne tik savo akimis, bet ir kitų, pažvelgti į jas kitu kampu ir taip praplėsti savo pasaulio suvokimą.
Lucy Fricke „Dukterys”
Kam įdomūs sudėtingi bei komplikuoti tėvo ir dukters santykiai, knyga „Dukterys” kaip tik jums! Nors knyga plonytė (192 psl.), joje nagrinėjama daugybė temų: ne tik keisti šeimos santykiai, bet ir mirtis bei žmogiško gyvenimo trapumas. Čia labai nuoširdžiai ir gražiai vaizduojama brandžių moterų draugystė, pasitikėjimas viena kita net ir sudėtingiausiose situacijose.
Betė ir Marta – dvi savaip nelaimingos moterys. Abi draugės kamuojamos nenusisekusių šeimos santykių ir neištesėtų pažadų kasdienybės.
Betė – knygos rašytoja. Ji vieniša, kankinama depresijos, vaikystės vaiduokliškų prisiminimų. Nuolat įsivelia į atsitiktinius vienos nakties nuotykius su netinkamais vyrais. Tačiau ji spinduliuoja pasitikėjimu savimi, pasižymi nuostabiu, stačiokišku humoro jausmu, protu bei įžvalga.
Tuo tarpu Marta – trapi, emociškai išsekusi moteris. Patyrusi daugybę nesėkmingų nėštumų, persileidimų, mėginimų pastoti. Ji vienintelė rūpinasi savo ligotu bambekliu tėvu, su kuriuo praktiškai neturi jokio emocinio ryšio.
Tėvas Kurtas. Šis vyras vaikystėje ir jaunystėje Martai neskyrė jokio dėmesio, kurio taip stigo augančiai mergaitei. Jis savanaudis, ekscentriškas girtuoklis. Staiga užsimanęs, kad dukra išpildytų jo paskutinį norą – nuvežtų jį į eutanazijos kliniką Šveicarijoje. Ir taip ši keista trijulė senu folksvagenu išrieda į kelionę…
Romanas „Dukterys“ man labai patiko. Šią knygą praturtina aprašytos kelionės po pasaulį, gamtos vaizdai. O humoras, ironija, pasijuokimas iš savęs ir gyvenimo krizių šią knygą padaro tikrai įdomią. Na, o mano akimis, tvirta moterų draugystė buvo pagrindinis kūrinio „arkliukas”.
Rekomenduoju socialinių romanų gerbėjams. Bet tik tiems, kuriems neatmestinas stačiokiškas, kartais net juodas humoras. Ši knyga bus puikus atradimas!
Tarryn Fisher „Žmonos”
Ech, kartais juk taip nelengva susidoroti su viena moterimi, o ką jau kalbėti apie tris! Kai turi tris žmonas, gyvenimas tiktai ne iš lengvųjų, ypač jei jos apsuptos paslapčių, slapukavimų ir draudimų. Žinoma, nugali smalsumas ir viena iš žmonų pasiryžta viskam, kad tik sužinotų visą tiesą apie likusias dvi savo vyro žmonas.
Man labai patiko šis siužeto posūkių ir įtampos kupinas romanas „Žmonos”. Tikrai buvo sunku padėti knygą į šalį, tad ir perskaičiau ją per porą dienų. Lengvai skaitoma, įtraukianti, kurstanti norą sužinoti, o kas įvyko pabaigoje?
Knyga apie poligamą vyrą, kuris turi tris žmonas. Viena jų – Ketė, būtent visas knygos siužetas ir sukasi apie šią moterį. Labai smalsi būtybė. Ji, paskatinta smulkmenos, imasi narplioti paslaptį, kas tokios likusios dvi žmonelės, ir kuo šios geresnės už ją. Moteris slapta susitinka su trečiąja žmona ir pastebi, kad ši „paženklinta” mėlynėmis!
Ketė niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad jos vyras galimas smurtautojas, nes jis juk ne toks! Ir čia pasaulis ima slysti iš po kojų ir paslaptys lįsti iš tamsiausių pakampių. Trilerio siužetas tikrai klaidinantis ir verčiantis dvejoti realybe.
Šis domestinis veikalas be pribloškiančios pompastikos ir didžių iškrypimų (nepaisant daugpatystės) man buvo kaip saldainiukas! Patiko klaidžioti po painias Sietlo gatves ir pagrindinės žmonos Ketės tokias pat klaidžias mintis. Knygos pabaigoje veiksmas vis įgauna didesnį pagreitį, atsiranda paranojiškumo, nekantros jausmas. O pagrindinės veikėjos vidinis varikliukas, humoro jausmas ir paranojinis smalsumas privers į ją pažvelgti kitu kampu.
Rekomenduoju „žaliems” trilerininkams, kurie neturi siaubingai didelės patirties ir vien iš pavadinimo nemoka atskleisti visų knygos tvistų. Ir tiems, kurie nori pasimėgauti greitu, įtraukiančiu skaitiniu ar galvoja apie daugpatystę. Pasitikrinkite, ar tikrai verta.
Ray Bradbury „451 Farenheito”
Kaip ten sakoma – „tikras lietuvis džiaugiasi, kai dega kaimyno namas”? Tai šioje knygoje malonumo tikrai daug. Liepsnoja ne tik namai, bet ir bibliotekos, o gaisrininkai ne gesina gaisrus, o sukelia juos.
Ši Ray Bradbury mokslinės fantastikos distopija „451 Farenheito” pirmą kartą išleista 1953 m. Parašyta sunkiomis, vargingomis sąlygomis miesto bibliotekoje, kur autoriui tekdavo nuomotis rašomąsias mašinėles ir atsiribojus nuo gausios šeimos keliamo triukšmo paskubomis dirbti. Pasirodo ir prieš 70 m. dirbti iš namų turint mažus vaikus buvo misija neįmanoma. Taip ir gimė šis fantastinės klasikos kūrinys.
Knygoje aprašoma totalitarinė visuomenė, kuri remiasi masine kultūra ir vartotojišku mąstymu, antisocialine kultūra. Aprašoma ateitis, kurioje visos knygos yra uždraustos, nes verčia žmones mąstyti, liūdėti, todėl jos yra deginamos. Juk knygos tik bereikalingai kelia įtampą, o televizijos žiūrėjimas – sveikintinas. Jis skatinamas ir vertinamas teigiamai.
Toks siužeto sprendimas priimtas todėl, kad kai knyga buvo rašoma, pagrindinis skaitymo priešas buvo televizija. Įdomu, kad šią šokiruojančio siužeto knygą įkvėpė realūs įvykiai. Juk knygos buvo deginamos visais laikais. Jas degino inkvizitoriai, Hitleris, Lenkijos kunigai, šito neišvengė ir Jungtinės Valstijos. Autorius taip norėjo pademonstruoti cenzūros galią ir perspėti pasaulį apie jos keliamą pavojų.
Pati knyga skaitoma lengvai, daug filosofinių minčių, istorinio konteksto. Manau, jeigu ją būčiau skaičiusi prieš 10 m. ji man atrodytų tikrai šokiruojanti ir vertinčiau aukščiausiu balu. Dabar, kai jau turiu nemažai skaitymo patirties, ji man kiek nublanksta prieš panašias distopijas, norisi platesnio ateities pasaulio aprašymo, gilesnių veikėjų, aštresnių veiksmo posūkių.
Rekomenduoju distopijų pradinukams ir mėgstantiems knygas apie knygas, nors ir tokiame žiauriame kontekste. Paradoksalu, bet prieš ekranus ir televiziją nukreipta knyga buvo du kartus ekranizuota.
Sarah Blau „Kitokios”
Nežinau, ar labai jau čia esi kitokia, jei priimi sprendimą neturėti vaikų. Ypač dabartinėje visuomenėje, kur mirčių skaičius lenkia gimstančiųjų skaičių (kalbant apie Europos valstybes), o pirmakartėmis motinomis tampa vis vyresnio amžiaus moterys. Man istorijoje „Kitokios” truputį trūko gylio, analizės, nors pati istorija ir detektyvas susukti gerai.
Apie ką? Keturios studijų laikų draugės pasižada viena kitai niekada neturėtų vaikų. Gyventi gyvenimą ir realizuoti save. Po 20 metų viena iš jų rasta nužudyta. Žudiko būta su ypač iškreipta fantazija. Moteris rasta pririšta prie kėdės, rankose lėlė – kūdikis, o ant kaktos žodis – „motina“. Likusios draugės sunerimsta, nes galbūt ir joms gresia pavojus.
Tikėjausi tokio kieto, feministinio romano apie moterų emancipaciją, kur būtų analizuojamas bevaikystės pasirinkimas, savirealizacija ne motinos vaidmenyje. O čia prie visų šių temų tik prisiliečiama, lengvai pabaksnojama pirštukais, bijant kažką užgauti, kažkam neįtikti. Knygoje neradau nei stipraus visuomenės spaudimo tapti motina, nei smerkimo, kad neturi vaikų. Kažkaip visur praslysta paviršiumi.
Knyga skaitoma tikrai lengvai. Įdomi detektyvinė linija. Patiko parinkta pagrindinė herojė – pasakotoja Šeila. Ji pasakodama tarsi duoda sau pastabas, analizuoja savo poelgius. Atrodo, lyg būtų įgarsinamos jos pasąmonės mintys ar net kad ji turi problemų dėl susidvejinusios asmenybės. Taip pat, patiko Šeilos tikroviškumas, tamsokas humoro jausmas, depresyvios mintys.
Iki pilno kūrinio suvokimo man trūko gilesnių žinių apie judaizmą. Ne visus aš veikėjus pažinau, nežinojau jų esminių poelgių ar biografijų. Teko ir pasigooglinti kas yra kas. Apibendrinant knyga man pasirodė vidutiniška, pakankamai lengvo turinio. Rekomenduoju, jei neieškote gelmių, prasmės, o norite lengvo detektyvo, tada ji kaip tik jums!
Ida Povilaitė „Homo Office”
Kiekviena darbo diena – tai tarsi žiurkių lenktynės: kova, kraujo troškimas, mirties ir gyvybės klausimas, pergalė bet kokia kaina. Kiekvienam iš mūsų yra pažįstamas šis bėgimas į darbą ir atgal, terminai, neskaičiuojami viršvalandžiai, nerimas, nepasitikėjimas savimi ar kolegomis. Jei jums visa tai nauja, tada sveikinu – jūs laimingas žmogus arba dar niekada nedirbote.
„Homo Office“ – tai puikus pirmasis romanas apie toksišką darbo aplinką Lietuvoje. Kūrinyje aprašoma viena įmonės vadovės darbo savaitė. Ir ji tikrai ne nuobodi, tikri linksmieji kalneliai.
Viskas prasideda gana šventiškai: naujos pareigos, darbinių svajonių išpildymas, didesnė atsakomybė.
Bet čia pat viskas ima griūti. Pamažu smelkiasi nerimas, laimę keičia cinizmas, asmeninis gyvenimas lieka paskutiniame plane. Kur buvę, kur nebuvę atsiranda priklausomybės kvaišalams, maistui. Išlenda depresija, kaltė ir neviltis. Atrodo gavai, ko labiausiai troškai, bet ar tai suteikė laimės?
Man labai patiko, kad romano pagrindinė veikėja – moteris, o visas tekstas pasakojamas pirmuoju asmeniu, esamuoju laiku. Taip tarsi susitapatini su Evelina ir įsijauti į jos gyvenimą. Nors jos gyvenimas žiaurus, vargu, ar ji iš viso gyvena. Ji tarsi apsimetėlė, žmogus su kauke, bandantis įtikinti save, kad viskas yra gerai. Bet nuolatinis tempas ir įtampa padaro savo, įvyksta perdegimas.
Man, kaip mamai, labai surezonavo faktas, kad pagrindinė veikėja nepastebėjo, kaip užaugo jos dukra ir kad jai reikia ne materialinių gėrybių, o prisilietimo, kontakto, mamos šilumos.
Labai unikalus romano perėjimas iš pirmosios dalies į antrąją. Atrodo, kad net keičiasi kūrinio žanras. Antroji romano dalis tarsi filosofinė fantastika, kur kovojama su savo vidiniais demonais, kalbamasi su dievais ir susitaikoma su savimi. Čia aiškiai juntama kitų kūrinių įtaka, tokių kaip „Doriano Grėjaus portretas”, „Meistras ir Margarita”, „Homo Sapiens”, „Faustas”. Ir vis kerima Hario Poterio užkeikimais ir burtais (ši detalė tiesiog žavinga).
Bendras įspūdis tikrai geras. Kūrinys įtaigus, įdomus, įtraukiantis siužetas. Tekstas prisotintas humoro, ironijos, daugybės metaforų, palyginimų, užuominų. Kuriama aplinka smulkmeniška, charakteriai išjausti. Man norėjosi šiek tiek daugiau įžvalgų iš dukros ir vyro perspektyvos. Bet visuma puiki.
Tiesa, skaitant prireiks kritinio mąstymo, vis tik – tai nėra lengvas pasivaikščiojimas puslapiais. Nes… „Lietuvoje 94 proc. žmonių darbe jaučia įtampą, o 35,5 proc. ši įtampa ypač didelė.”
Rekomenduoju mėgstantiems ironiją, autentiškus personažus ir kovas su vidiniais demonais.
Palikite komentarą