Italų rašytojas Marco Balzano naujausiame romane paliečia tai, kas artima ir lietuviams: toli nuo namų rūpintis ne savais, o svetimais

Lietuvos skaitytojams iš knygos „Lieku čia“ pažįstamas italų rašytojas Marco Balzano naujajame savo romane „Kai grįšiu“ nepaprastą vienos rumunų šeimos istoriją pasakoja trimis balsais. „Ar įmanoma suklijuoti meilę, kai ji – susprogdinta?“ – tarsi klausia skaitytojų ir aiškinasi jausmus tų, kurie išvyksta ir kurie lieka. Argi tai – ne pažįstamas jausmas lietuviams?

M. Balzano romaną „Kai grįšiu“ išleido leidykla „Alma littera“. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Rasa Klioštoraitytė.

Daniela gyvena Rumunijos provincijoje. Ji turi darbą, kuris visiškai neužtikrina nei buities, nei būties, turi vyrą, kuriam šeima visai nerūpi, ir du paauglius – Andželiką ir Manuelį. Vieną naktį Daniela pasprunka į Milaną – vietą, kurioje svajonės, atrodo, pildosi greičiau. Čia ji prižiūri senelius, ligonius, vaikus, dideliame mieste ketina likti tik trumpam, kol sukaups šiek tiek pinigų ir pakeis kankinančią savo ir savo šeimos kasdienybę.

Tačiau pažadų grįžti mėnesiai virsta metais. Vaikų priešiškumas ir vyro atsainumas širdyje įrėžia randus. Vis klausdama savęs, ką daryti, moteris gyvena tol, kol vieną dieną sulaukia telefono skambučio. Tokio, kurio nenorėtų sulaukti nė viena motina. Daniela išskuba namo, į Rumuniją. Sėdėdama ligoninėje prie sūnaus lovos ji mėgina suvokti ir paaiškinti jam, kodėl pasirinko bėgti, o ne likti.

Rašytojas kuria istoriją apie tas, kurios išvyksta, ir tuos, kurie lieka. Apie motinas, kurios palieka savo vaikus, kad sukurtų jiems geresnę ateitį. Šitaip jos praranda galimybę matyti, kaip vaikai auga, bręsta, kuo jie gyvena. O šie laukia, kol mamos grįš, tame laukime mėgindami atsikratyti nuolatinio liūdesio ir pykčio.

Po romano „Lieku čia“ M. Balzano skaitytojams dovanoja stiprią ir labai įtemptą istoriją apie moterų likimus, apie kuriuos niekas nekalba, kurie mieliau nutylimi. „Ar ilgą laiką toli gyvenusi motina vis dar gali vadintis motina?“ – klausia rašytojas. Atsakymo jis mums nepateikia, manykimės patys.

Rašytoją M. Balzano šį kartą domina moterų, prižiūrinčių kitų būtį ir buitį tema. Jis pasakoja apie moteris, kurios atvyko iš Rumunijos į Italiją rūpintis senyvo amžiaus žmonėmis, vaikais ir ligoniais. Kaip šios moterys jaučiasi atsidūrusios svetimoje šalyje, svetimoje kultūroje? Joms tenka kalbėti svetima kalba, dirbti sunkų darbą, gyventi svetimuose namuose toli nuo šeimos. Kam įdomi jų vienatvė? Kam rūpi, kaip be mamų jaučiasi palikti vaikai? Ir kaip ten, toli, keičiasi jų būtis ir buitis? Rašytojui rūpi ir tai, kaip kinta svetur išvykusių motinų ir namuose likusių vaikų santykiai, kaip jie pamažu byra.

Prieš pradėdamas rašyti knygą, M. Balzano keliavo po Rumuniją, lankėsi bendruomenėse, kuriose gyvena palikti vaikai, su jais bendravo, kalbėjosi su istorikais, politologais, sociologais ir, žinoma, su moterimis, kurios prisiėmė pareigą ar atsakomybę rūpintis svetimais, palikusios savuosius.

„Šio romano atsiradimo istorija rutuliojosi labai tiksliai, ir man rūpi tai paaiškinti, ‒ rašo M. Balzano savo romano pastabose. ‒ Iš pradžių ketinau papasakoti apie moterį, kuri, ieškodama nuolatinio darbo, palieka savo šeimą ir šalį, nes darbą gali rasti tik užsienyje. Gilindamasis į jos vidinį pasaulį ir kasdienį gyvenimą būčiau galėjęs sukurti du jos pasaulius – tą, kuriame ji gyveno anksčiau, ir tą, kuriame gyvena dabar. Būčiau pasakojęs apie psichologines ir socialines tokio gyvenimo ir tokio darbo pasekmes.“ Tačiau romane radosi kur kas daugiau: jame prabyla ir palikti vaikai.

Rašytojas neabejoja, kad vaikai yra paskutinė pasakojimo grandinės dalelė. Geriausiu atveju palikti seneliams, tetoms ir dėdėms, giminaičiams, blogiausiu ‒ kam papuola, pavyzdžiui, tarnyboms, kurios jais rūpinasi naudodamos tuos išteklius, kuriuos turi. „Dėl šios, nors ir labai paprastos priežasties neturėjau kitos išeities: pagrindiniais mano istorijos veikėjais turėjo tapti ir vaikai. Štai taip gimė tribalsis romanas apie šeimą, kurioje kiekvienas šeimos narys priima sprendimus arba yra veikiamas tų sprendimų, kuriuos priima kiti, ir reikalauja, kad būtų įsiklausyta į jo poreikius, nuoskaudas, troškimus“, ‒ aiškina naujojo romano autorius.

Pirmojoje romano dalyje šešiolikmetis Danielos sūnus Manuelis pasakoja, kaip jis jautėsi, kai namus paliko jo Moma: „Pradėkim nuo pradžių. Tą rytą, kaip ir įprastai, pabudom šeštą ir ėmėm ieškoti Momos po visus namus. Vieną akimirką netgi išstumdėm baldus, tarytum Moma būtų koks žiedas arba raktų ryšulys.“

Manuelis negali susitaikyti, kad jo Moma gyvena svetur ir tik retkarčiais grįžta jų aplankyti, o jų santykiai vis labiau šlyja: „Nepakenčiau, kad man iš jos liko tik balso žinutės, kurių klausydavausi eidamas į mokyklą, ir vaizdo skambučiai po vakarienės. Skambindama vakarais Moma šimtą tūkstančių kartų klausinėdavo tų pačių dalykų ir netikėtai pareikšdavo, pavyzdžiui, „galbūt tau jau kalasi barzda“ arba „atrodai išblyškęs“, „kodėl vilki tą megztinį, jeigu sakei, kad mūvi tamsias kelnes“. Juk nelengva kiekvieną šventą dieną klausytis tokių kalbų. Savaime suprantama, ji šitaip elgdavosi dėl to, kad jai knietėdavo viską kontroliuoti, bet jeigu išvažiavai į kitą šalį, tai turi susitaikyti, kad nežinosi, ar mano kojinės priderintos prie šaliko! Jeigu dar pridursime, kad apie save nieko niekados nepasakodavo („taip, taip, čia viskas gerai“, – sakydavo su apsimestine šypsena), tuomet aišku, kad tie skambučiai išties knisdavo protą…“

Antroje knygos dalyje pati Daniela atskleidžia, kaip ir kodėl pabėgo į Milaną, ką patyrė svetimoje šalyje prižiūrėdama senelius, vaikus, ligonius, kaip buvo vertinama: „Beprasmiška prisiminti biurą, kuriame dirbau, užsienio klientų užsakymus, valandas, praleistas prie telefono kalbantis angliškai su tiekėjais… Dabar turėjau rūpintis šituo senuku ir aptvarkyti jį, kai jis nelaikydavo šlapimo arba išmatų, vienintelis dalykas, kurį turėjau greitai išmokti, tai – sulaikyti kvėpavimą ir neapsivemti.“

Kartais pykčio apimta Daniela sakydavo: „Šitie šūdžiai advokatai nusipirko mano meilę už tūkstantį tris šimtus eurų per mėnesį. Juk tai aš prausiu jų vaikus, juos aprengiu, pavalgydinu, žaidžiu su jais ant kilimo, išklausau ir suvaldau, kai ima kaprizytis.“

Sunkiomis akimirkomis nuo išorinio pasaulio ji atsiribodavo galvodama apie piešimą arba piešdama: „Jau nuo mažumės man nelabai rūpėdavo žodžiai, mieliau spalvindavau. Jeigu mano motina įeidavo į kambarį, įkišdavau lapą į mokyklinį vadovėlį ir apsimesdavau, kad pirštu seku, kas parašyta. O jeigu ji mane pričiupdavo, prieštaraudavau: „Juk čia tau piešiau!“ Piešdavau namus prie jūros, o tolumoje – putotas bangas ir pilką, lietų pranašaujantį dangų. Labiausiai mėgau geltoną spalvą, bet bijodama, kad visą ją išpiešiu, niekados netapydavau saulės.“

Gyvendama svetimoje šalyje Daniela vis dažniau galvodavo apie tokių pat moterų, kaip ir ji, likimus: „Užsižiūrėdavau į tas ratu sustojusias ir besikalbančias moteris. Sakydavau: tik pagalvok, jeigu jos imtų streikuoti. Ne visą dieną, tik vieną valandą. Viskas sustotų: senukų vaikai turėtų grįžti iš darbų (…) ir galbūt tuomet mes nebūtume tokios nematomos…“

Trečioje knygos dalyje savo patirtį pasakoja vyresnė Manuelio sesuo Andželika. Kol motina dirbo Italijoje, ji baigė vidurinę mokyklą, architektūros studijas universitete, sykiu rūpindamasi broliu ir namais. Ji taip pat neįstengia susitaikyti su savo dalia. „Tu savąjį vaidmenį pasirinkai pati, man jį paskyrei su manimi nepasitarusi (…). Aš tau dėkinga, kad suteikei man galimybę studijuoti, tačiau man nepatiko taip gyventi.“

Išsibarsčiusios šeimos istoriją romane pasakojantys Manuelis, Daniela ir Andželika verčia mus susimąstyti apie itin svarbius būties ir buities klausimus. „Prieš pasakojant istoriją reikia mokėti ją išklausyti: tų moterų, vaikų ir jaunuolių žodžiai buvo tarsi sėkla, iš kurios ir gimė ši knyga“, ‒ teigia knygos autorius M. Balzano.

Italų rašytojas M. Balzano gimė Milane 1978 metais, iki šiol čia gyvena ir dirba mokytoju. Išleido poezijos rinkinių, esė ir keletą romanų. Romanas „Lieku čia“ („Resto qui, Einaudi“, 2018) sulaukė didžiulio pripažinimo ir buvo apdovanotas ne viena prestižine premija. Rašytojo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų.

Žemiau pateikiama knygos ištrauka.

 

***

 

Skiriu mamai

 

Kai grįšiu

 

Praeik retsykiais pro mūsų namus,

prisimink tuos laikus, kai dar buvom visi kartu.

Mario Luzi

 

Pirma dalis

 

Kur tu

 

„Tu neturėjai gimti.“

Šiuos žodžius Moma man kartoja jau šešiolika metų. Moma – mano mama, šitaip ją vadinu nuo mažumės. Praėjus kuriam laikui po pirmojo nėštumo, jai buvo atlikta gimdos operacija ir pasakyta, kad gali nesvajoti susilaukti daugiau vaikų: nenorėdami, kad ji puoselėtų iliuzijas, tai nurodė ir išrašymo iš ligoninės lape. Galbūt kaip tik dėl šito Moma mane visados beprotiškai mylėjo, mat aš gimiau iš beviltiško troškimo.

Nesakau, kad Moma nemyli mano sesers. Be to, Andželikos neįmanoma nemylėti: mudu nesutariam tik dėl to, kad ji kiekvieną minutę nori man paaiškinti, kas teisinga, o kas ne. Mano galinti nurodinėti, bet aš jau moku pasigaminti valgyti ir išsiskalbti drabužius. Man nereikia niekieno pagalbos.

Andželika yra drausminga ir didžiadvasė. Jeigu reikia ką nors padaryti, niekuomet neatsisako. Negana to, ji iš tų, kurie pasiaukoja. Vieną dieną piešiau su Moma virtuvėje – ji visuomet svajojo turėti savo kambarį, kuriame galėtų pristatyti molbertų ir palečių, – ir paprašiau, kad nutapytų mūsų šeimą, tarsi būtume gyvūnai: Moma – žirgas, tėtis – vilkas, aš – katinas. O mano sesę turėjo įkūnyti asilas, nes Andželika tokia jau yra, tempia vežimą tol, kol neparpuola ant žemės. „Saugokis tų, kurie plėšosi ir niekados nesiskundžia, nes vieną dieną jiems įgrysta ir jie išneša kailį“, – sakydavo senelis Mihajus.

Anksčiau Andželika man buvo mielesnė, beveik visada sutardavom. Su manim žaisdavo, juokaudavo, bėgiodavo tarp saulėgrąžų… Ir, svarbiausia, nebūdavo įkyri. Tačiau Momai išvažiavus, su manim ėmė elgtis lyg kokia auklėtoja, ir dėl to mane imdavo siutas. „Taip, tu aštuoneriais metais vyresnė, ir ką?“ – atšaudavau jai ryžtingai. Andželika neatsikirsdavo. Kai ji supyksta, niekada neatsikerta, sėda ant dviračio ir pasileidžia per laukus. Tuo mano sesuo nė kiek nesiskiria nuo Momos: jiedvi visuomet išsilieja kur nors kitur ir tau nepasako teisybės, maldauk nemaldavęs.

Vienu žodžiu, mano sesuo – it koks asilas, bet jos protas – auksinis, kaip ir visi tokio proto, daug klausosi ir mažai kalba. Pavyzdžiui, kai nesuprantu, kodėl motina vienaip ar kitaip elgiasi arba kodėl tėvas nekalba, kreipiuosi į Andželiką, ir jos išklausius viskas tampa aišku, nes ji supranta gyvenimą, mąsto remdamasi faktais. O aš ne, aš instinktyvus. Antraip šitaip nesijausčiau.

 

 

Pradėkim nuo pradžių. Tą rytą, kaip ir įprastai, pabudom šeštą ir ėmėm ieškoti Momos po visus namus. Vieną akimirką netgi išstumdėm baldus, tarytum Moma būtų koks žiedas arba raktų ryšulys. Kai tėtis suprato, kad jo žmona išties paliko namus, pradėjo spardyti duris ir kumščiais daužyti į sienas. O aš išėjau į pavėsinę ir šaukiau jos vardą taip garsiai, kad po kurio laiko netgi tėvas paliepė liautis.

– Manueli, sušalsi, eik vidun! – ir šiurkščiomis rankomis sugriebęs man už pečių įsivedė į namus.

Štai man prieš akis – Filipo Matei, gimusio 1972 metais, rankos. Ilgus metus jis dirbo švitrinio popieriaus fabrike, didžiuliame angare palei kelią: kilnodavo milžiniškus rulonus ir ant geležinio stalo ištiesdavo dešimties metrų ilgio lakštus, jie braižydavo odą labiau nei spygliai. Vakarais atsisėsdavo priešais televizorių ir pamerkdavo rankas į dubenį su alkoholiu, nes alkoholyje iškyla nuospaudos, o nuospaudos apsaugo. „Nejauti, kaip drasko klijai“, – aiškindavo sukandęs dantis, stengdamasis neištraukti rankų iš dubens. Mano tėvo rankos ypatingos, nuo visų tų nuospaudų jos pasidarė nejautrios, ir kai juokaudamas įgnybia man į šlaunį, nesupranta, kad skauda.

Nei aš, nei jis sėdėdami virtuvėje prie stalo neįstengėme ištarti nė žodelio. Lauke dar buvo tamsu, mūsų veidai buvo paraudę nuo šalčio. Labiausiai pykau dėl to, kad Moma nepaliko jokio laiškučio. Tie, kurie pabėga, visuomet kur nors palieka lapelį, nurodo, kodėl taip pasielgė, parašo kokių nuvalkiotų žodžių, pasiteisina… O jeigu nepaliko laiškučio, tai bent jau galėjo atsiųsti man į mobilųjį žinutę. Bet ne, jokios žinutės, tik Vladas, mano suolo draugas, klausė, kodėl aš ne autobuse.

Andželika pasidažė ir apsiavė aukštakulnius. Visada maniau, kad mano sesuo rengiasi panašiai kaip kokia kekšė ir kad Moma būdavo visiškai teisi, kai ją apstaugdavo, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kas įvyko, nutylėjau.

– Nagi, Manueli, einam į mokyklą, – pareiškė netikėtai.

– Į mokyklą?! Juk autobusas jau seniai nuvažiavo!

– Eisim į trečią pamoką.

Nenorėjau pašokti lyg koks kareivukas, bet namie radiatorių nejungėm jau nežinau kiek laiko, o aš ilgokai prastovėjau pavėsinėje ir buvau taip sustiręs, kad nė nesiginčydamas apsimoviau džinsus ir apsivilkau džemperį. Pinigų neturėjom, švitrinio popieriaus fabrikas buvo uždarytas, o įmonė, kurioje dirbo Moma, nebemokėjo atlyginimų. Jau metus mūsų šeima vertėsi iš bedarbių pašalpų.

Nesuprantu, kodėl galiausiai paklausiau Andželikos; tėvas be jokių problemų man būtų leidęs likti namie. Jis neturi jėgų pasipriešinti, tai ką jau kalbėti apie tokią dieną kaip ši. Tačiau dėl vieno dalyko galėjau būti tikras: vakare rasiu jį įkaušusį.

Išėjau be šaliko, jeigu būtų buvusi Moma, taip niekados nebūtų nutikę: vos tik užmetusi akį ji tave patikrindavo geriau už metalo detektorių. Vieną akimirksnį Andželika sustojo ir įbruko man į rankas voką.

– Nagi, perskaityk, – ištarė man dar nespėjus susizgribti.

Vaikai, radau darbą Italijoje. Turiu išvažiuoti, antraip daugiau negalėsite mokytis, o kartais ir normaliai pavalgyti. Bet aš noriu, kad gyventumėte turėdami tokias pat galimybes kaip ir kiti. Su jūsų tėvu beprasmiška kalbėtis, todėl šitaip išėjau. Taip negražu, žinau, tačiau jeigu būčiau nesuskubusi, į darbą būtų priėmę kitą. Šiaip ar taip, tikiuosi greitai grįžti. Siųsiu truputį pinigų tėčiui ir truputį močiutei Rozai, juodu jums duos tiek, kiek reikės. Manueli, tu mokykis ir pasitikėk manimi. Andželika, tu rūpinkis savo tėvu ir savo broliu ir nepradėk manęs neapkęsti, jeigu paprašysiu pasiaukoti. Nemoku apsakyti, kaip jus myliu. Iki greito, mama.

Vėl patraukėm nieko vienas kitam nesakydami, o tą akimirką, kai turėjom išsiskirti, voką atidaviau jai.

– Klausyk, Andže, ir kodėl šią dieną, kai tapom našlaičiais, einam į mokyklą?

– O! Juk ji nepapuolė po traukiniu!

– Na, ją matysim vieną kartą per metus, man atrodo, kad ji truputį mirė.

– Visą gyvenimą nedirbs prižiūrėtoja, greitai grįš.

– Jakobo motina tvirtino, kad išvažiuoja šešiems mėnesiams, bet ji jau dvylika metų Italijoje, – pasakiau skaičiuodamas ant pirštų. – Kai grįžta ta, kuri turėjo galanterijos parduotuvę, jos niekas nebeatpažįsta, o ar prisimeni Džordžetą?

– Sakiau tau, tai laikina, – pakartojo prunkšdama.

– Nagi, paaiškink, iš kur žinai?

– Na gerai, nežinau! – pratrūko susierzinusi. – Šiaip ar taip, turim eiti į mokyklą, mama išvažiavo, kad mes galėtume mokytis, – ir pamojavo man po nosim laišku.

– Galėjo išvažiuoti tėtis.

– Tėtis… – atsiduso purtydama galvą iš tiesų it koks asilas.