G. Viliūnės „Spąstai pirklio žudikui“: nuodingi augalai, popierius iš skudurų, linksmybių Kaunas ir prekybinis Mėmelis

2023 metais Vilnius minės 700 metų jubiliejų. Apie gimtąjį miestą savo knygose rašanti Gina Viliūnė sako, kad jei ką nors iš tiesų myli, tai dovanas reikia dovanoti nuolat, nelaukti progos, tačiau prisipažįsta, kad tokiai progai paruošė išskirtinę dovaną – istorinių detektyvų trilogiją. Ką tik pasirodę „Spąstai pirklio žudikui“ – antroji knyga. Pirmoji „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ pasirodė praėjusiais metais. Tiesa, kelionę po XVI amžiaus Vilnių galima pradėti ir nuo ką tik pasirodžiusių „Spąstų pirklio žudikui“, knygų eiliškumas visai nebūtinas.

Knygoje „Spąstai pirklio žudikui“ budelio mokiniui Adui vėl tenka aiškintis painios mirties aplinkybes, ir tai jam sekasi kur kas geriau, nei mokytis budelio amato. Šįkart jo akiratyje vieno svarbiausių Vilniaus pirklių – pipirų pirklio Luka Lukičiaus – netikėta mirtis. Visi mirusiojo namiškiai turėjo priežasčių geisti jo mirties, o pas Vilniaus vaitą Augustiną Rotundą saugomas testamentas teikia daugybę vilčių.

Detektyvinė linija skleidžiasi sodrioje XVI amžiaus Vilniaus, Kauno ir net Klaipėdos panoramoje. Kaip visada, G. Viliūnės pasakojimas sklidinas istorinių faktų ir detalių bei spalvingų miestiečių gyvenimo scenų. Apie naujausią knygą „Spąstai pirklio žudikui“ kalbamės su knygos autore G. Viliūne.

Šįkart istorinio detektyvo „Spąstai pirklio žudikui“ siužetas sukasi apie vieno garsiausių Vilniaus pirklio mirtį. Kaip jūsų akiratyje atsirado pirkliai? Kokių įdomių faktų ir detalių atradote?

Amatininkai ir pirkliai buvo tie banginiai, ant kurių nugarų laikėsi miestas. Pirmoje budelio mokinio Ado byloje pasakojau apie Vilniaus amatininkus, o antroji tarsi savaime išėjo apie pirklių luomą. Pirkliai buvo turtingi miestiečiai, sudarę daugumą Vilniaus magistrate. Buvo nesunku sugalvoti siužetą detektyvinei gijai – juk dideli pinigai visada kaitina aistras.

Įdomiausia ir sudėtingiausia buvo rašyti apie pirklių kelią upių transportu – vytinėmis, nes medžiagos apie tai išliko nedaug. Kitas įdomus aspektas – lietuviški pinigai, mano aprašomu laikotarpiu kalami Vilniuje. Valdovas Žygimantas Augustas inicijavo naujų monetų kaldinimą ir pirmasis uždėjo savo atvaizdą ant pinigo. O kadangi mieste buvo naudojami ne tik lietuviški, bet ir daug svetimų pinigų, netoli rotušės veikė pinigų keityklos. Pinigų padirbinėjimas taip pat buvo žinomas Lietuvoje, įtrauktas netgi į Lietuvos Statutą, už tai grėsė sudeginimas ant laužo. Pirklių gyvenimas Vilniuje buvo įvairus ir spalvingas, tik mažą dalį jo aprašiau knygoje, tikiuosi dar ne kartą sugrįžti prie šios temos.

Pirmoje knygoje „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ atvėrėte ir mažiau žinomų Vilniaus istorijos faktų, o šįkart veiksmas persikelia ir į kitus miestus – besistatantį ir linksmybių pilną Kauną bei prekybiniu uostu bandantį tapti Mėmelį. Apie šiuos XVI amžiaus miestus žinome kur kas mažiau. Tad kokie istoriniai Kaunas ir Klaipėda atsiveria romane?  

Sekant pirklių pėdomis pakviesiu skaitytoją aplankyti kitus miestus, pasiekiamus vytinėmis. Kaunas XVI amžiuje buvo turtingas prekybinis miestas, į jo uostą Nemunu atplaukdavo ir vokiški laivai, ir lietuviškos vytinės. O ten, kur pirklių laivai, randame ir muitinę, ir smukles, ir pasiturinčius miestiečius. Vienas knygos veikėjų – rotušėje vertėjaujantis Paulius – taip pat simboliškai atstovauja prekybai bei mainams. Vilniaus budelio Ignaco ir jo mokinio Ado kelionė į Kauną turi istorinį pagrindimą, mat kartais, susiklosčius aplinkybėms, miestams tekdavo skolintis budelį iš kaimynų.

Klaipėda, anuometinis Mėmelis, į šią knygą pateko, galima sakyti, atsitiktinai. Pradėjusi rašyti ketinau siųsti vytinę į Karaliaučių. Šis miestas buvo dažniausias mūsų pirklių kelionių tikslas. Tačiau, įpusėjusi knygą, aplankiau draugę Klaipėdoje ir ji pasiūlė nueiti į atnaujintą Pilies muziejų, kuriame puikiai pristatoma miesto ir prekybos istorija. Be to, perskaičiau Vasilijaus Safronovo Klaipėdos istoriją. Tuomet ir pasikeitė knygos pirklių vytinės kursas. Nors XVI amžiaus Mėmelis buvo vokiškas miestas, dabar tai mūsų istorijos dalis, tad norėjau bent keliais bruožais jį pavaizduoti. Kokius pamačiau XVI amžiaus vidurio Kauną ir Klaipėdą, skaitytojai sužinos perskaitę knygą.

Jau užsiminėte apie prekybos kelią upėmis. Pirklių kelionė upėmis – labai įdomi knygos „Spąstai pirklio žudikui“ pasakojimo dalis. Tai buvo intensyvus prekybos kelias? Pavojingas, nuotykių pilnas maršrutas?  

XVI amžiaus pirkliams vandens kelias buvo labai svarbus, nes sausumos keliai prasti, drėgnuoju sezonu sunkiai išvažiuojami. Tačiau upės taip pat kupinos pavojų – akmenų, rėvų. Pavojingiausia Neries rėva vadinta Saline, nes ten duždavo vytinės, dažnai pakrautos druskos kroviniu. Sakoma, kad net vanduo ten sūrus nuo ištirpusios druskos. Prieš srovę vytinės judėdavo tempiamos samdytų vyrų. Labai keista, kad lietuvių kalboje neišliko žodžio šiai profesijai apibūdinti, abi su redaktore sukome galvą, kaip pavadinti tuos tempikus.

Simboliška, kad knygoje „Spąstai pirklio žudikui“ šiek tiek veiksmo iš Vilniaus persikėlė į tolimesnes vietas, nes juk nemažą pirklių gyvenimo dalį sudarė kelionės. XVI amžiuje Vilnius nebuvo izoliuotas miestas. Pirkliai, kariai, kunigaikštijos valdininkai, net ir amatininkai keliavo, parsiveždavo naujų patirčių, technologijų, papročių, madų.

Dar vienas įdomus ir knygos pasakojimui svarbus faktas – Vilniuje XVI amžiuje buvo gaminamas popierius. Ir ne iš bet ko, o iš skudurų…  Knygoje veikia ir įdomios profesijos žmogus –  skudurininkas. Iš tiesų buvo tokie žmonės skudurininkai?  

Nors mano aprašomu laikotarpiu Vilniuje spaustuvių nebuvo, popieriaus mieste reikėjo. Jis buvo gaminamas čia pat, Vilniaus priemiestyje, taip pat pirklių atvežamas iš kitų šalių. Skuduro kelią iki popieriaus lapo radau aprašytą istoriko Edmundo Laucevičiaus knygoje „Popierius Lietuvoje XV-XVIII a.“. Man pačiai buvo nauja ir labai įdomu sužinoti visą gamybos procesą, todėl negalėjau tuo nepasidalyti su skaitytojais. Netgi popieriaus malūno šeimininkas Petras Buivydas yra tikras istorinis personažas, gaminęs popierių būtent 1558 metais. Ir skudurininkai iš tiesų buvo. Jie pelnėsi duoną rinkdami skudurus – žaliavą popieriui.

Kaipgi geras detektyvas be meilės istorijos. Kai ėmėtės pirmos knygos apie miesto budelį, pasakojote, kad budeliui sudėtinga sukurti šeimą, miestiečiai jo šalinasi, ką jau kalbėti apie dukros ištekinimą. Bet šįkart parodote, kad tai įmanoma?

Apie Vilniaus budelių asmeninį gyvenimą žinių nėra daug, todėl teko žvalgytis į Vakarų Europos miestus. Skaičiau Niurnbergo miesto budelio Franco Šmito dienoraštį, rašytą XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje, o išleistą visai neseniai, tiesa, ne lietuvių kalba. Ten radau atsakymą į ilgai kamavusį klausimą – ar išties budelis galėjo vesti myriop nuteistą moterį ir taip išgelbėti jai gyvybę? Pasirodo, kad XVI amžiaus pradžioje toks paprotys tikrai egzistavo vokiečių žemėse. Amžiaus pabaigoje ten jis beveik išnyko, nes miestų tinklas tankėjo, budelių buvo nemažai, jie organizuodavo sueigas, kurių metu galėjo dalintis patirtimi, o tuo pačiu ir susirasti žmoną, kito budelio dukterį. Kaip buvo Lietuvoje, sunku pasakyti. Artimiausi miestai, turintys budelius, buvo gana toli, o ir jų nedaug. Taigi, galima manyti, kad čia šis paprotys laikėsi ilgiau. Tačiau galimybė vesti padorią merginą – budelio dukrą arba neseną budelio našlę vis vien buvo patrauklesnė už alternatyvą priimti į namus nusikaltėlę.

Pirkliai, prekybos keliai upėmis, Kauno ir Mėmelio istorija, nuodingi augalai, miesto vaistinės – jūsų knygoje sutelpa daugybė įvairiausių sričių faktų. Prieš imantis rašyti teko patyrinėti daug šaltinių, ilgai rinkti informaciją?

Rašydama kiekvieną knygą ilgai renku medžiagą, tačiau šis etapas man pats įdomiausias. Medžiaga, kurią randu, iš dalies pakreipia ir siužetą. Arba jau esamam siužetui tenka ieškoti specialių žinių. Štai apie nuodingus augalus perskaičiau visą storą knygą ir ne vieną straipsnį. Nustebau, kad baisiai nuodingų augalų galima rasti vos ne kiekvienoje paežerėje ar pamiškėje. Apie senąsias vaistines ir jų asortimentą rašiau jau ne kartą, bet kiekvieną sykį randu vis kokį naują istorikų straipsnį, tad papildau žinias.

Lietuvoje yra daug puikių istorikų, nuolat leidžiamos istorinės knygos, straipsnių rinkiniai, organizuojamos paskaitos, konferencijos, rengiamos parodos. Tik spėk žvalgytis! Radusi naują knygą jau dažniausiai žinau, kur panaudosiu vieną ar kitą temą. Dalis žinių nugula į savotišką archyvą, skirtą būsimoms, dar tik planuojamoms knygoms. Tokių visada turiu kokias 4 ar 5.

2023 metais Vilnius švęs 700 metų gimtadienį. Jūsų dovana skaitytojams – istorinių detektyvų trilogija. Ar jau turite istoriją trečiai detektyvinei knygai?

Sako, kad jei ką nors iš tiesų myli, tai dovanas reikia dovanoti nuolat, nelaukiant progos. Taigi, aš savo mylimam miestui dovanoju visas savo knygas. Bet jubiliejus labai solidus, tad norėjosi paruošti išskirtinę dovaną. Teko paskubėti, kad iki sukaktuvių spėtų išeiti visos trys. Trečią knygą jau pradėjau rašyti. Istorijų ir temų piršosi tiek daug, kad buvo sunku atsirinkti.

Siužetą padiktavo faktai, mat 1559 metų vasarą Vilniuje vyko Seimas, skirtas aptarti Livonijos karo reikalus. Taigi trečios knygos temos bus bajorai, pasiruošimas karui, ginklai ir miestiečių apgyvendinimo prievolė. O kad nebūtų pernelyg kariška ir niūru, į knygos puslapius nužengia tuo metu Vilniuje gyvenusios spalvingos renesanso epochos asmenybės Andrius Volanas ir Petras Roizijus. Žvangės ginklai ir liesis poezija.

Daugiau apie knygą „Spąstai pirklio žudikui“:

https://www.youtube.com/watch?v=-akyiD-8SeM&t=3s