„Mago mokinio“ autorius T. Shahas: „Per daug stengiamės viską sudėlioti ir nepaliekame vietos magijai“

Specialus pokalbis su T. Shahu

 

„Kelionės mus gludina, atveria akis ir parodo, kas gyvenime svarbu, o kas ne. Grįžęs namo draugams pasakoji apie kelionės išbandymus, nuotykius ir vargus, bet nepasakoji apie visus vienišus vakarus, kai viešbučio kambaryje vienas valgydavai vakarienę arba sėdėdavai kavinėje su žvake ir knyga. Ta vienatvė, tos patirtys – man ir yra kelionės“, – pasakoja rašytojas ir keliautojas Tahiras Shahas, kurio knyga „Mago mokinys“ ką tik pasirodė lietuviškai. Į lietuvių kalbą knygą vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė.

Skaitytojų mylimas „Kalifo rūmų“ apie Maroką autorius šįkart palieka ramų bei patogų gyvenimą Londone ir leidžiasi į kelionę po Indiją, kad surastų žymiausią šio krašto magą. Autorius suteikia galimybę apčiuopti dalelę šios daugiaveidės šalies filosofijos ir gyvenimo būdo. Čia žmonės geba ryti akmenis ir laikinai apmirti, versti vandenį benzinu ar tiesiog būti dievu puse etato. Girtų dramblių gaujos, kūdikių nuoma ir perukų verslas šventyklose – menka dalis T. Shaho aprašomos Indijos kasdienybės, kurioje gyvenimas visuomet keliauja koja kojon su mirtimi, kur pasaulio variklis – atsitiktinumas.

Į kelionę knygos „Mago mokinys“ puslapiais su T. Shahu leidžiasi knygų apžvalgininkas Audrius Ožalas, ne kartą lankęsis Indijoje. Tai turiningas pokalbis ne tik apie Indiją, bet ir keliones, šiandieninį pasaulį ir kitokį žvilgsnį į kasdienybę.

 

Knygą „Mago mokinys“, kuri pasakoja apie Indiją, parašėte prieš daug metų. Kokie jūsų įspūdžiai apie šią knygą dabar ir kaip pasikeitė Indija per tą laiką? Indijoje buvau penkis kartus ir kiekvieną kartą, kai grįžtu, matau, kad ji šiek tiek pasikeitė, bet šalies esmė, atrodo, išliko tokia pati. Globalizacijos akivaizdoje Indija man primena monolitą, kažką labai stabilaus – niekas negali išsklaidyti Indijos dvasios. Kokie jūsų įspūdžiai?

Knygą „Mago mokinys“ parašiau 1997 metais. Knygoje pasakoju apie tai, kaip mokiausi to, ką mes vadiname magija, iliuzija ar scenos magija. Vaikystėje mane labai žavėjo magija ir iliuzija, tokie magiški triukai, kokius atlikdavo iliuzionistas Harris Houdinis. Supratau, kad daugelį jo triukų šiandien Europoje ir JAV būtų sunku atlikti, nes jiems buvo naudojamos cheminės medžiagos. Tačiau Indijoje ir dabar galima nusipirkti daug tų neįtikėtinai pavojingų cheminių medžiagų. Pavyzdžiui, stirakso balzamo, kuris yra uždraustas, arba fosforo, kurio taip sunku gauti Vakaruose, Indijoje galima nusipirkti gatvės kampe.

Per tuos metus Indija pasikeitė daugeliu atžvilgių, bet kartu ir visiškai nepasikeitė. Mane Indija labai žavi, pavadinčiau ją žmonijos kultūros didžiuoju laivu. Man, kaip tuomet jaunam rašytojui, patiko rašyti apie Indiją, nes tai tarsi sodriausių spalvų dažų paletė, su kuria galėjau žaisti. Galėjau paimti teptuką ir pasinerti į nepaprastai ryškias spalvas, aprašyti spalvingas scenas. Tai nebuvo iššūkis, nes iššūkis – aprašyti tai, kas įprasta, o Indijoje tai, kas turėtų būti įprasta, yra visiškai neįprasta.

Technologijos pakeitė Indiją. Prieš 25 metus, o gal net mažiau, buvo labai sunku paskambinti telefonu. Net tokiame mieste kaip Bombėjus, kuris vėliau tapo Mumbajumi, arba Kalkutoje. Dabar kiekvienas turi išmanųjį telefoną. Visą dieną visi siunčia elektroninius laiškus ir žinutes. Maistą jums gali pristatyti trečią valandą ryto. Bet nepaisant visų pokyčių, vietos esmė išliko tokia pati.

Vakarų žiniasklaida rašydama apie Indiją apsiriboja tik technologiniais pokyčiais. Bet man atrodo, kad žurnalistai nesupranta esmės, nes technologijos tėra fasadas, jos neprasiskverbia pro kultūros paviršių gilyn. Kiekvienas, kuriam tenka laimė keliauti po Indiją, pamatys tos šalies, kultūros sluoksnius ir patirs jausmą, kad ten nėra neurozės. Visi žino, kas jie yra. Jie neatiduoda senų žmonių į globos namus. Dauguma žmonių grįžta namo pietauti. Tai smulkmenos, bet labai svarbios. Jos padeda visuomenei nenukrypti nuo esmės.

 

Knygoje „Mago mokinys“ kalbate apie magiją, pasakojate, kaip mokėtės magijos triukų Indijoje. Magija Indijoje labai svarbi visą laiką. Ji buvo svarbi prieš 20 metų, ji buvo svarbi prieš 100 metų, manau, kad magija yra indų gyvenimo centre ir dabar. Ką tai pasako apie Indijos visuomenę?

Atsakydamas siūlau pažvelgti į Vakarų visuomenę. Pavyzdžiui, kino industrija, Holivudas. Jis pritaikytas tai pačiai mūsų smegenų daliai, kuri nori matyti burtininką, ištraukiantį triušį iš skrybėlės. Tarkim, „Supermenas“ ar „Kapitonė Marvel“, šie filmai prilygsta mago stebėjimui Kalkutos gatvėje, mago, kuris ryja kardą arba guli ant vinių lovos. Nežinau, kodėl, kaip ar kas, bet yra kažkokia mūsų smegenų dalis, kuriai reikia šių stimuliacijų.

Liūdna, nes Vakaruose žmonės visada nori žinoti, ar tai tikra, ar ne. Ar tai faktas, ar fikcija. Ant daugumos knygų nugarėlių Anglijoje ar kitur užrašoma grožinė arba negrožinė literatūra. Tradicinėse kultūrose nėra skirties tarp faktų ir fantazijos. Būtent dėl šios priežasties, kai leidau savo darbų antologiją ir įvairius rinkinius, man labai patiko kartu sudėti grožinę ir negrožinę literatūrą. Į rašymą žvelgiu kaip į magiją. Man nereikia sakyti, kad tai nėra tikra. Štai ištraukiu triušį iš skrybėlės, bet, nesijaudinkite, tai tikra, tai nėra tikra magija. Vakaruose mes praradome šį romantišką santykį su magija, santykį, kurį turėjo mūsų protėviai ir kuris vis dar gyvas Afrikoje, Indijoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje.

 

Manau, kad daug žmonių, perskaitę jūsų knygą, tikrai galvos: ei, ar taip iš tikrųjų buvo? Ar tai egzistavo? Ar dažnai sulaukiate tokių klausimų?

„Mago mokinys“ išverstas į 30 ar net daugiau kalbų. Skaitytojai man rašydavo iš visų šalių, kur knyga pasirodė, ir klausinėdavo, ar aš visa tai išgalvojau. Atsakydavau, kad ne, didžioji dalis, ką rašau, yra visiškai tikra. Priešingai, daug dalykų sušvelninau, nutylėjau, nes maniau, kad tai atrodys neįtikėtina. Bet vienintelė šalis, iš kurios niekada negavau laiškų su klausimu, ar šios knygos istorijos tikros, buvo Indija, nes visi žino, kad Indijoje neįtikėtina yra tikėtina, o nepaprasta – įprasta.

 

Kai kurie skaitytojai, leidėjai sako, kad jūsų knyga panaši į Indiano Džounso nuotykius. Ar jums patinka tokie palyginimai?

Aš tikrai nesu Indiana Džounsas. Norėčiau, kad mane žinotų (jeigu apskritai taip būtų) kaip žmogų, kuris žiūri į tai, kas yra priešais jį, ir iškelia tai į šviesą, parodo kitu kampu. Pateiksiu pavyzdį, kurį ką tik prisiminiau. Mano mokytojas magas Hakimas Firozas sakydavo, kad išmokti magiškų triukų labai lengva. Svarbiausia jam buvo pasiruošimas. Jis sakydavo, kad nėra prasmės, ko nors mokytis, kol nesi pasiruošęs. Ir mano tėvas visą gyvenimą į tai kreipė labai didelį dėmesį. Visada mums sakydavo, kad nėra prasmės mokytis matematikos ar konstruoti variklį, kol nesi pasiruošęs.

Mano magijos mokytojas sakydavo, kad, norėdamas pasiruošti, kasdien turiu eiti į Kalkutos gatves ir stebėti vis kitus dalykus, kitaip juos pamatyti. Taip ir dariau. Vieną dieną nuėjau į savotišką kavinę gatvėje. Iš esmės tai buvo tik lenta su dviem blokeliais. Atsisėdau ant tos lentos, kažkas man padavė arbatos. Nusprendžiau, kad sėdėsiu čia visą dieną, kol nepastebėsiu visko, ką dabar matau, kitaip. O tai, ką mačiau, buvo eismas, elgetos ir bet kuriai Indijos gatvei įprastas šurmulys.

Kai nuraminau mintis, pastebėjau moterį, ji vedėsi karvę. Eilinė moteris turėjo paprastą karvę ir glėbį skanios, sultingos žolės. Žmonės ateidavo, šiek tiek sumokėdavo moteriai, paimdavo žolės ir sušerdavo karvei atlikdami tai kaip tam tikrą dievišką veiksmą. Kiekvienas, kuris yra keliavęs po Indiją, galėjo matyti tokią sceną, galbūt iš pradžių nėra aišku, kas čia vyksta. Atrodo, kad tai tiesiog moteris ir karvė. Bet aš ilgai žiūrėjau ir galvojau. Ir staiga supratau, kad tai viena iš genialių sistemų, pasitaikančių Indijoje ir visame pasaulyje.

Genialu tai, kad moteris nėra karvės savininkė. Karvė stovi su moterimi gatvės kampe, bet gyvūnas nepriklauso moteriai. Karvė priklauso ūkininkui. Kiekvieną rytą ūkininkas melžia karvę apie penktą valandą ryto arba dar anksčiau, po to jis turi išvežioti pieną. Tuo metu ūkininkas negali prižiūrėti karvės, bet nori, kad kas nors prižiūrėtų gyvūną, nes karvę gali pavogti ar dar kas nors nutikti. Taigi ūkininkas išnuomoja karvę moteriai, o moteris pigiai nuperka šiek tiek žolės ir vedasi karvę į Kalkutos centrą. Tuomet žmonės moka moteriai vieną, dvi rupijas, kad sušertų karvei šiek tiek žolės.

Tai atrodo visiškai įprasta, bet kartu genialu. Ūkininkas laimingas, nes moteris rūpinasi jo karve. Moteris laiminga, nes turi pragyvenimo šaltinį. Žolę karvei šeriantys žmonės laimingi, nes pateks į dangų. O karvė džiaugiasi labiausiai, nes visą dieną yra šeriama žole ir glostoma. Mane domina šiame cikle glūdinti prasmė. Norėčiau, kad žmonės pasinaudotų mano pavyzdžiu, ieškotų tokių prasmių kasdieniuose veiksmuose, bandytų į juos pažvelgti kitomis akimis. Nereikia keliauti į pasaulio kraštą. Galite taip pažvelgti į gatvę prie namų.

 

Šis epizodas knygoje labai stiprus. Jūs palyginate tą sceną su kūdikių nuoma. Taip pat labai svarbi ir juokinga vieta, kur rašote apie paštą, kiek žmonių dirba vienoje vietoje. Patyriau tą patį, kai pirmą kartą lankiausi Nepale, Katmandu. 10 ar 15 žmonių atliko vieno žmogaus darbą. Ir visi laimingi, nes turi darbą. Tai gana chaotiška, bet kažkaip tas chaosas netampa chaosu, nes viskas veikia. 

Europos žiniasklaidoje kasdien skaitau ir matau reportažus apie tai, kaip dėl technologijų žmonės netenka darbo ir kaip, esą, po kelerių metų neliks sunkvežimių vairuotojų, nes sunkvežimius vairuos robotai. Tuo tarpu Indija turi jūsų minėtas išvystytas sistemas, kuriose dalyvauja daugybė žmonių, visi turi savo vietą ir žino, kas jie yra. Manau, kad tai – būdas visuomenei išlikti teisingame kelyje. Kokia nauda, jei nelieka darbo vietų. Beprotybė, jei neturėsime taksistų ir sunkvežimių vairuotojų. Jau dabar Londone prekybos centre prekes turiu skenuoti pats. Tai naujas drąsus pasaulis. Nemanau, kad jis kam nors naudingas.

 

Manau, kad daugelis Lietuvos skaitytojų jus geriausiai pažįsta iš knygų apie Maroką. Ar jaučiatės atsakingas už tai, kaip daugelis žmonių žiūri į Maroką, kaip mes jį suprantame?

Marokas man labai svarbus, labai jį myliu. Man pasisekė ilgą laiką gyventi Maroke. Jis labai skiriasi nuo Indijos, apie kurią kalbamės. Po Rugsėjo 11-osios įvykių dažnai girdėjau Europos ir JAV žiniasklaidoje teigiant, kad marokiečiai yra arabai ir dėl to teroristai. Bet taip sakyti neteisinga, nes dauguma marokiečių nėra teroristai, kaip ir dauguma kitų arabų. Taigi pirmiausia norėjau parašyti vieną knygą apie Maroką, kad parodyčiau jį iš vidaus.

 

Pakalbėkime apie keliones. Vienoje knygų cituojate keliautoją ir rašytoją Bruce‘ą Chatwiną, jis kalba apie tai, kad žmogus, kuris nekeliauja, nežino žmogaus vertės. Ką kelionė duoda žmogui?

Mano mėgstamiausias posakis, arabiškas, jį vienoje knygoje mini ir Bruce‘as Chatwinas – reikia daug keliauti iki tol, kol žalias žmogus subręsta. Mano supratimu, kelionė yra būtent tai. Esi tarsi akmenukas, kuris įkrito į upę ir vanduo jį nugludino. Kelionės mus gludina, atveria akis, parodo, kas yra svarbu, o kas ne. Kelionės yra ir gydytojos, ir mylimosios, draugės ir daugybė kitų dalykų.

Man kelionių pasaulyje yra kažkas paslaptingo. Tikra kelionė man – kai keliauji vienas. Ne su filmavimo grupe, ne su draugais ar net ne su savo vaikais, o vienas. Kai kelionė baigiasi, grįžęs namo susitinki su draugais bare ar kur kitur ir pasakoji jiems apie kelionės nuotykius, išbandymus ir vargus, bet nepasakoji apie visus vienišus vakarus, kai viešbučio kambaryje vienas valgydavai vakarienę arba sėdėdavai kavinėje su žvake ir knyga. Bet tos patirtys, ta vienatvė – tai man yra kelionės. Tai buvimas vienam tam tikroje vietoje. Tai jausmas, kad esi ten ir kad ta vieta tau dainuoja. Tai tavo meilės romanas su atviru keliu arba vieta, kurioje atsiduri tą naktį.

 

Prieš kelerius metus viešėjote Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėje. Viename interviu sakėte, kad jums labai patinka Lietuva ir norėtumėte apie ją parašyti knygą ar straipsnį. Taigi mes laukiame, kada parašysite.

Turiu grįžti. Man labai patiko lankytis Lietuvoje. Keista buvo tai, kad, kai jau buvau suplanavęs vykti į Lietuvą, tuo pat metu suplanavau kelionę į Indiją, nes ten vyko Kumbha Mela. Tuo metu ant Gango upės kranto susirenka 100 milijonų žmonių. Turėjau ten nuvykti, nes man patinka tokių didžiulių žmonių susibūrimų energija. Taigi mano patirtis Lietuvoje tapo dar nuostabesnė, nes buvau ką tik grįžęs iš Kumbha Melos, kur buvo susirinkę šimtas milijonų žmonių.

Lietuvoje mane sujaudino įvairiausi dalykai. Labiausiai mane, kaip rašytoją, palietė tai, kad Lietuvos žmonės yra skaitytojai. Daugeliui žmonių tai turbūt skamba kaip savaime suprantamas dalykas, bet taip nėra. Tai skaitymo kultūra. Jūs skaitote, ne šiaip sau žurnalus, jūs skaitote literatūrą. Kaune ir Vilniuje važiavau taksi ir su taksistu kalbėjausi apie rusų literatūrą arba Jorge Luis Borges kūrybą. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo geriausi skaitantys žmonės, kokius kada nors esu sutikęs. Tai mane labai pradžiugino ir tikrai labai norėčiau grįžti į Lietuvą. Tai viena iš mano svajonių ir žinau, kad tai greitai įvyks.

 

Artėja Kalėdos, o knygoje „Mago mokinys“ rašote, kad gerai, jog esate Indijoje, hindi šalyje, jums nereikės švęsti Kalėdų, nes nekenčiate jų. Kodėl nekenčiate Kalėdų?

Aš taip sakiau? Tai buvau jaunesnis aš. Nuo to laiko, kai rašiau knygą, susilaukiau vaikų, sūnus ir dukra dabar jau suaugę, ir man Kalėdų džiaugsmas yra turėti vaikus šalia. Mačiau, kaip mano vaikai myli Kalėdas. Dievinu stebėti tą jaudulį, magiją, Kalėdų Senelio magiją. Magiją, kai dovanos pasirodo miegamuosiuose, neabejotinai tai įvyksta dėl magijos. Tai, ką švenčiu, yra magija, tikroji Kalėdų magija.