Skandinavija – nuostabus šiaurės Europos regionas. Ji ne per daug nutolusi nuo mūsų Lietuvos. Skandinaviją sudaro trys pagrindinės šalys: Norvegija, Švedija ir Suomija, tačiau taip pat jai priskiriama Danija ir netgi Europos pakraštyje esanti Islandija.
Skandinavijos pusiasalis traukia mus dėl daugelio priežasčių. Tai nuostabus kraštovaizdis, išvagotas upių ir fjordų, kylantys į dangų kalnai, apaugę aukštomis pušimis ir eglėmis, sniego pusnys ir akmenuoti paplūdimiai. O kur dar visi spalvoti mediniai namukai!
Reikėtų nepamiršti, jog Suomija ir jos žmonės taip pat yra ypatingi. Jungtinių Tautų ekspertai jau ketvirtus metus iš eilės būtent šią šalį paskelbia kaip laimingiausių žmonių pasaulyje šalį. Galbūt dėl to, jog čia gyvena Kalėdų Senelis su savo elfais ir elniais?
Įdomu, kaipgi Skandinavijos šalys vaizduojamos knygose? Ar viskas išties taip tvarkinga, ar visi šių šalių gyventojai tikrai tokie laimingi? Su šio pusiasalio gyventojais kviečiu susitikti ir susipažinti keliose mano atrinktose knygose. Kurios mums primena, kad visi mes esame žmonės su savomis problemomis ir požiūriu į pasaulį.
-
Niki Brantmark „LAGOM Švedų harmoningo ir laimingo gyvenimo menas”
Niki Brantmark – knygos „Lagom. Švedų harmoningo ir laimingo gyvenimo menas“ autorė. Britė, įvaldžiusi Švediško gyvenimo meną. Ji kartu su vyru ir trimis vaikais gyvena Švedijoje, Malmėje ir mėgaujasi LAGOM filosofija kasdien. Gyvendama laimės šalyje, Niki pateikia smagių patarimų, kaip kasdienį gyvenimą padaryti prasmingesniu, gražesniu, tokiu, kad kasdien norėtųsi gyventi iš naujo. Moko mus tapti šiek tiek laimingesniais.
O pati sąvoka LAGOM – „aukso viduriukas”, „visko su saiku”, „pakankamai”, „nei per daug, nei per mažai” – tai pusiausvyra, kuri pritaikoma kiekvienam asmeniškai. Ši visa apimanti koncepcija giliai įsišaknijusi švedų psichologijoje. Ramus požiūris visur ir visada. Gyvenk lėtai!
Pati knyga – tarsi nedidukė, laimingų namų enciklopedija apie gyvenimo kokybę. Čia žavimasi lyčių lygybe, švedų puoselėjamu ryšiu su gamta, saikingu vartojimu, ekologija ir sveiku gyvenimo būdu. Ją norisi skaityti prie kavos ar arbatos, tarsi paprastą, nuoširdų pokalbį su draugu apie viską. Apie gyvenimą.
Knyga skaitoma labai lengvai. Puikiai struktūrizuota. Autorė savo pasakojimus suskirsčiusi į tris dideles temas: lagom asmeniniame gyvenime, lagom šeimoje ir santykiuose bei lagom plačiajame pasaulyje. Kiekviena tema apima daugybę patarimų, receptų, DIY (angl. pasidaryk pats) instrukcijų, čia rasite minčių pamąstymui, kurios privers pasverti savo įpročius ir požiūrį į gyvenimą. Knygos gale rasite rodyklę, todėl šią knygą galima skaityti ne nuosekliai, o pagal tai, kokiai situacijai ieškote patarimo ar informacijos. Ar tiesiog pagal nuotaiką.
Perskaičiusi knygą taip užsinorėjau keliauti! O į Švediją būtų idealu. Tad kol siaučia pandemija – keliausiu knygos pagalba. Pasinaudosiu patarimais ir lėtai remiantis LAGOM daugiau judėsiu, puoselėsiu santykius su vyru ir vaikais, kelsiuosi anksčiau ir džiaugsiuosi gyvenimu karščiau!
-
Kiram Millwood Hargrave „Malonės”
Norvegijos šiaurinis regionas, labiausiai į šiaurės rytus nutolęs Norvegijos taškas – Vardės sala. Krikščioniškas, pagoniškas kraštas, kur susipina samių, lapių ir krikščionių norvegų tradicijos. Gyventojų tikėjimai įvairūs, žiūrint kokiai genčiai jie priklauso. Vieni tikėjo į Dievą, kiti būgnais ir runomis bei jų nulemtu likimu.
1617 metai, Kūčių diena. Iš niekur nieko kilusi audra, kuri pasmerkia miriop visus Vardės salos vyrus (tikras įvykis, tikra audra). Saloje lieka vien tik moterys (tikras gyvačių lizdas). Gedulo šarvuose sukaustytos, speigo ir žiemos šalčių įkalintos, viena kitai priešiškos moterys. Tarsi įkapėse. Jos stojasi ant savo kojų, bet neapykanta, priešiškumas ir pagieža viena kitai vis auga.
Ir štai joms į pagalbą atplaukia paties Karaliaus paskirtas komisaras Absalomas Kornetas (dievobaimingas, šventas žmogus, apsėstas minčių apie raganų medžioklę). Šis atkeliauja su savo naivia, drovia, pajudėti bijančia žmona Ursula. Ji pirmą kartą susiduria su atšiauria buitimi, nepriklausomomis, savarankiškomis moterimis. Ir pamažu išsilaisvina pati. Ursula pripranta prie šiaurietiško gyvenimo, susiranda draugių ir pamilsta (uždrausta meilė), o josios vyras čia jaučiasi svetimas, karštligiškai ieškantis blogio. Ir jį suranda.
Kelios moterys apkaltinamos ir nuteisiamos už raganystę. Nors oficialiai jos nužudomos dėl visiškai neracionalių priežasčių (piktos akys, kelnės, vyriška jėga, žvejyba). Žmonės, tokie tamsūs ir buki, randa daugybę keisčiausių paaiškinimų, suteikiančių jiems galių nuteisti ir sudeginti moteris.
Knyga „Malonės“ yra apie kančią, meilę, silpnybes, neapykantą, tamsuoliškumą, viltį, skausmą. Ji sukelia daugybę jausmų. Apie ją norisi pasakoti. Ji puiki nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio. Puikiai perteikia laikmetį, istoriją. Be to, ši knyga yra paremta tikrais faktais.
-
Miika Nousiainen „Šaknys”
Suomių rašytojo, scenaristo Miika Nousiainen pasakojimas „Šaknys“ apie šeimos šaknų paiešką, vertybes, kilmę bei dantų gydymą. Skamba kaip neblogas romantinės komedijos scenarijus, o kaip knyga? Man tai buvo lengvas, atpalaiduojantis skaitinys, nepalikęs ypač gilaus įspūdžio, tačiau privertęs daugybę kartų nusišypsoti. Ir žinoma, įspūdingas rėkiantis viršelis.
Reklamos kūrėjas Peka Kirnuvara atėjęs pas bendrapavardį dantų gydytoją atkreipia dėmesį, kad jie labai panašūs. Kadangi tokia pavardė Suomijoje pakankamai reta, tai toks sutapimas iš karto sukelia įtarimą, kad jie galėtų būti giminės. Peka ima įkyriai klausinėti, aiškintis, ar kartais jie ne giminės. Tačiau gydytojas Eskas, užuot atsakęs į ne itin mandagius Pekos klausimus apie kilmę ir giminystę, užsitveria tylos siena ir dirba savo darbą.
Išpeikęs Pekos dantų būklę ir baigęs juos taisyti, jis prisipažįsta, kad jiedu veikiausiai broliai –skirtingų motinų, bet to paties tėvo. Ir čia prasideda tėvo medžioklė. Paieška apimanti net kelis žemynus. Keliaujant jiems viskas sekasi kaip sviestu patepta. Taip jie suranda dar daugiau artimų giminaičių. Sesės, dėdės, pusseserės, tetos ir t.t. Pasirodo, jų „darbštus” tėvas paliko pėdsakus kone pusėje pasaulio.
Knyga lengvo turinio, smagiai nuteikianti. Man patiko, kad rašoma iš abiejų brolių perspektyvos. Stebima tiek naivaus, linksmo optimisto Pekos, tiek niurzgos, realisto Esko akimis. Dar tie visi odontologiniai reikalai, nes man, kaip medikei, buvo smalsu. Kūrinys – toks lengvutis, neieškant didesnių filosofijų ir tiesiog džiaugiantis gyvenimu galima puikiausiai skaityti per atostogas.
-
Fredrik Backman „Čia buvo Brita Marija”
Švedų rašytojo Fredrik Backman, kurio šiukštu negalime pamiršti, kai kalbame apie skandinavus rašytojus, romanas „Čia buvo Brita Marija” pasakoja apie pagyvenusią, pedantišką moterį, kuri galėtų būti tavo ir mano mama ar močiutė. Ji labai paprasta, bet tuo pačiu ir be galo ypatinga. Autorius yra išleidęs aštuonis romanus visame pasaulyje daugiau nei 25-iomis kalbomis. O man – tai buvo pirmoji pažintis su šio rašytojo kūryba.
Pedantiškoji Brita Marija negali pakęsti netvarkos. Kiekvienas daiktelis turi gulėti savo vietoje. Menkiausias trupinėlis ar šaukštas ne tame virtuvės stalčiuje jai prilygsta kone katastrofai. Kaip žmonės gali taip elgtis, tarsi gyvuliai. Žinoma, žinoma, ji atkreipia žmonių dėmesį į tokią netvarką, bet ji jų neteisia, nes neturi išankstinio nusistatymo. Ji visada laikosi „gero tono taisyklės“. Brita Marija tik nori išgelbėti nedėkingus žmones, juos išmokyti ir jiems padėti susitvarkyti namuose ir gyvenime. Bet dėl to dažnai būna nesuprasta ir palaikoma burbančia, pikta boba.
Po keturiasdešimties santuokos metų, palikusi savo neištikimą vyrą Kentą, Brita Marija įsidarbina sarge mažame Borgo miestelyje. Tai mirštantis pakelės miestas, tikras užkampis, kuriame beveik viskas uždaryta. O pats žymiausias objektas yra picerija –paštas – autoservisas.
Visi stengiasi pabėgti iš šio miesteliūkščio. O čia pasilikę ir gyvenantys žmonės yra keistuoliai, nevalos arba tinginiai. Moteris pamažu susipažįsta su naujaisiais savo kaimynais ir pamažu įsitraukia į jų kasdienybę. Ir visai netyčia, pačiai sau netikėtai, ji tampa vaikų futbolo komandos trenere (nors nekenčia šio žaidimo). Vaikams ji tampa geresnio gyvenimo viltimi.
Man „žiauriai” patiko šis kūrinys. Jis jautrus, nuoširdus, tikroviškas. Pilnas empatijos, humaniškumo, be galo emocingas, persmelktas kasdienio skausmo ir humoro (tikrai ne kartą teko nubraukti ašarėlę). Čia gali verkti ir iš liūdesio, ir iš džiaugsmo. Juntama desperacija, noras kažką pakeisti ir tuo pačiu didžiulė baimė keistis pačiam. Gyvenimas pasiūlo antrą šansą, bet ar juo bus pasinaudota? O gal vis tik jau esi per senas keistis?
Knyga patiks tiek paaugliui, tiek pagyvenusiam žmogui. Rekomenduoju tiems, kurie dar nenustojo tikėti žmonija ir jos gerumu. Tikrai įkvepianti istorija.
Kiti šio autoriaus kūriniai, kurie tikrai nenuvils:
Debiutinis autoriaus romanas „Gyveno kartą Uvė“ – apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą. Šis autoriaus kūrinys sukėlė didžiulį susidomėjimą visame pasaulyje.
„Močiutė perduoda linkėjimus ir atsiprašo”. Tai nuostabus pasakojimas apie močiutės ir anūkės santykius. Tai neįtikėtinai šilta ir jautri pasaka apie nepaprastą draugystę, peržengiančią realybės ribas ir mirtingųjų pasaulį.
Tikiuosi jus sužavės šios knygos, bei šie autoriai. Smagiai pakeliausite ir atrasite šiltus, įdomius bei nuoširdžius Skandinavijos žmones.
Palikite komentarą