Specialus interviu
Vienas ryškiausių šių laikų intelektualų, klinikinis psichologas Jordanas B. Petersonas – vieniems skaitytojams didžiulis autoritetas, kiti jo negali pakęsti, tačiau abejingų jis nepalieka. Pirmoji J. B. Petersono knyga „12 gyvenimo taisyklių“ tapo fenomenu visame pasaulyje. Panašu, kad kovo pradžioje išleistos antrosios knygos „Kitapus tvarkos“ laukia toks pats likimas – ji tapo viena skaitomiausių šio pavasario knygų. Dabar „Kitapus tvarkos“ pasirodo lietuviškai, į lietuvių kalbą knygą vertė Rasa Dirgėlė.
Knygoje „Kitapus tvarkos“ J. B. Petersonas pateikia 12 naujų taisyklių, kaip suvaldyti chaosą, kurti drąsesnį, nuoširdesnį ir prasmingesnį gyvenimą. Autorius remiasi žmonijos sukaupta patirtimi ir itin asmeniškomis pamokomis iš savo gyvenimo bei klinikinės praktikos. J. B. Petersonas sako, kad šiais itin neramiais laikais stiprybės turime semtis iš per amžius sukauptos pasaulinės išminties ir nuramina, kad pandemijos nualintas pasaulis bus radikaliai kitoks vos po kelių mėnesių.
Naujoje knygoje „Kitapus tvarkos“ J. B. Petersonas žengia dar vieną žingsnį, parodydamas, kad dalį gyvenimo prasmės galime pamatyti žvelgdami kitapus to, kas mums pažįstama, ir prisitaikydami prie nuolat kintančio pasaulio. Chaoso perteklius baugina mus nežinomybe, o tvarkos perteklius atima iš mūsų žingeidumą ir kūrybiškumą. Štai kodėl „Kitapus tvarkos“ ragina ieškoti pusiausvyros tarp pamatinių gyvenimo principų – tvarkos ir chaoso – bei parodo, kaip gilindamiesi į visa, kas juos skiria, galime atrasti esmines tiesas. Jūsų dėmesiui – specialus interviu, kuriame J. B. Petersonas pristato naują knygą „Kitapus tvarkos“.
Kuo „Kitapus tvarkos“ skiriasi nuo „12 gyvenimo taisyklių“?
Abiejose knygose remiuosi idėja, kad du pagrindiniai realybės elementai yra chaosas ir tvarka, o žmonės prasmę randa balansuodami tarp šių dviejų elementų, „12 gyvenimo taisyklių“ labiau koncentruojuosi į pavojų, kurį sukelia chaoso perteklius, tuo tarpu „Kitapus realybės“ atsigręžiu į pernelyg struktūrizuotos realybės keliamus iššūkius. „12 gyvenimo taisyklių“ iliustruoja konservatyvesnio gyvenimo privalumus, o „Kitapus tvarkos“ – liberalumo vertę.
„Kitapus tvarkos“ pasakoja apie tai, kaip suvaldyti chaosą savo gyvenime. Kuri iš 12 naujų taisyklių Jums labiausiai padėjo 2020 metais? Kurią buvo sunkiausia įgyvendinti?
Asmeniškai man buvo sunkiausia įgyvendinti dvyliktą taisyklę: būti dėkingam nepaisant patiriamos kančios. Deja, gundžiausi jausti kartėlį dėl patiriamo skausmo ir nerimo, kurį sukėlė mano šeimą, o kartu ir mane apėmusios ligos. Prie jų prisidėjo dar ir pandemijos taikomų apribojimų poveikis.
Paradoksalu, tačiau dvylikta taisyklė taip pat buvo ir pati naudingiausia. Nuolatinis bandymas sau priminti apie viską, dėl ko turėčiau jaustis dėkingas, padėjo išvengti iš perteklinio nerimo ir skausmo kylančios nevilties.
Kokį patarimą duotumėte žmogui (ar kokią taisyklę siūlytumėte jam perskaityti), kurio gyvenimą paveikė koronavirusas arba kuris jaučiasi įbaugintas ir neužtikrintas dėl ateities?
Išreikščiau pastebėjimą, kuris veikiau susijęs su dabartine situacija pasaulyje, o ne kyla iš kurios nors taisyklių, aprašytų „Kitapus tvarkos“ ar „12 gyvenimo taisyklių“: pasaulis bus radikaliai kitoks vos po kelių mėnesių, kadangi daugybė naujų vakcinų, kurios buvo taip nuostabiai greitai pagamintos, stumia pandemiją į pabaigą ir leidžia gyvenimui bent šiek tiek grįžti į įprastas vėžes. Patarčiau tokiam žmogui būti kantriam, nes rūpesčiai, kurie jį šiuo metu kamuoja, greitu metu gali būti nebeaktualūs. Kartais geriausia strategija yra paprasčiausiai ištverti iki tol, kol praeina blogiausia.
„12 gyvenimo taisyklių“ padėjo daugybei žmonių, tikimės, kad ir „Kitapus tvarkos“ pavyks pasiekti panašų efektą. Ar galima teigti, kad būtent dėl knygos formato Jūsų rašomos taisyklės yra tokios paveikios?
Stengiuosi sukurti balansą tarp abstraktaus filosofinio argumentavimo ir istorijų pasakojimo. Istorijos suteikia konkretumo filosofijai, taip pat sugeba sukelti didesnį susidomėjimą. Tuo tarpu filosofinės abstrakcijos padeda apibendrinti idėją pasinaudojus konkrečios istorijos pavyzdžiais. Taip pat siekiu, kad viskas, apie ką kalbu – ar tai būtų istorijos, ar abstrakcijos – galėtų būti pritaikoma praktiškai, kad žmonės, pasinaudoję iškeltomis idėjomis, galėtų pakeisti savo požiūrį ar imti kitaip veikti.
„Kitapus tvarkos“ pabrėžiate, koks svarbus dėkingumas. Bet ar nemanote, kad su nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis susiduriantiems žmonėms sunkiau jausti dėkingumą?
Jausti dėkingumą apskritai tampa vis sunkiau kaupiantis įvairioms gyvenimo problemoms. Nors tų problemų sukelto streso potyris subjektyvus, nepriteklius paverčia gyvenimą mažiau užtikrintą, sunkesnį, be to, sukelia nerimą. Iš tiesų sunkiau jausti dėkingumą, kai gyvenimo aplinkybės itin įtemptos. Bet tokiomis sąlygomis dėkingumas yra net dar reikalingesnis, kad kančia netaptų nevaldoma. Tai nereiškia, kad žmonės neturėtų už save pastovėti patirdami neteisybę. Dėkingumas turėtų tapti gynyba prieš kartėlį, kuris kitu atveju gali visiškai užgraužti.
„Kitapus tvarkos“ pateikiate keletą stebinančių socialinių tyrimų. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo labai konkretūs, ypatingai susieti su konkrečiais pacientais, tačiau sugebate juose įžvelgti visiems bendrų dalykų. Ar mums, kaip individams, svarbu žvelgti į savo gyvenimus kaip unikalius, ar kaip į istorijas, kurias sieja bendražmogiški elementai?
Istorija yra būtent tokia komunikacijos forma, kuri leidžia mums atrasti universalumą konkrečiuose atvejuose. Istorijos, kurios mums atrodo įsimintinos, patrauklios ir vertos perpasakoti, paliečia ir mus pačius, jose yra naudingas moralas. Knygose „12 gyvenimo taisyklių“ ir „Kitapus tvarkos“ siekiau perpasakoti klinikines istorijas ir perteikti darbe sukauptos patirties mišinį.
Dešimta „Kitapus tvarkos“ taisyklė siūlo naudingų patarimų poroms, kurios jaučiasi susvetimėjusios. Kokia yra sėkmingai palaikomų santykių paslaptis?
Norint palaikyti santykius nėra nieko svarbiau kaip nuoširdumas. Kiti itin svarbūs faktoriai – drąsa pasitikėti ir noras klausytis bei tartis.
Jūsų taisyklės skirtos padėti individams suprasti ir nubrėžti aiškią liniją tarp chaoso ir tvarkos. Gal jos gali būti naudingos ir organizacijoms, o gal net tautoms?
Taisyklės, pateiktos „Kitapus tvarkos“ ir „12 gyvenimo taisyklių“, iš esmės sukurtos padėti tobulėti individui. Vis dėlto žvelgiant iš perspektyvos, kad geresni individai formuoja geresnių žmonių grupes, taisyklės taip pat gali pasirodyti naudingos ir socialinėms organizacijoms, į kurias įtraukiamas individas.
Atskleiskite, kaip jūs dirbate prie knygos, kaip rašote?
Pradėjęs rašyti bandau tai daryti kasdien. Rašau bent 90 minučių per dieną, kartais iki trijų valandų. Daugiau rašymo valandų neteikia naudos. Geriausiai man sekasi rašyti rytais. Rašydamas visuomet stengiuosi atsakyti į išsikeltą klausimą – jis visuomet mano taikinys, nesvarbu, ar tas klausimas būtų tik numanomas, ar aiškiai apibrėžtas.
Visuomet atskiriu kūrybos procesą nuo redagavimo. Rašymą laikau tyrinėjimu. Tai reiškia, kad prisėdęs prie tuščio lapo rašau jame mintis, susijusias su išsikeltu klausimu, iš pradžių nekreipdamas pernelyg daug dėmesio į sakinių struktūrą ar teiginio, kurį pradedu analizuoti, sklandumą. Dėstau mintis, prieštaraujančias viena kitai. Toks vidinis ginčas – svarbi mąstymo dalis, dažnai naudinga užfiksuoti bent dalį prieštaravimų, kad skaitytojas susipažintų su minčių eiga, vedančia prie išvadų.
Pabaigęs pirmąjį juodraštį pradedu jį redaguoti, klausdamas savęs žemiau pateiktų klausimų:
- Ar panaudojau tinkamą žodį vienoje ar kitoje vietoje, o gal kuris kitas žodis būtų tinkamesnis?
- Ar galiu patobulinti sakinius? Visuomet parašau keletą to paties sakinio versijų ir renkuosi geriausią iš visų variantų.
- Ar kiekvienas parašytas sakinys atsidūrė tinkamoje pastraipoje?
- Ar sakiniai kiekvienoje pastraipoje eina derama tvarka?
Neretai iškerpu pastraipą iš pagrindinio teksto kompiuteryje, atsidarau ją naujame dokumente ir bandau suformuoti kitus tos pačios pastraipos variantus perdėliodamas ją sudarančius sakinius. Tuomet renkuosi iš gautų variantų, o pasirinkęs geriausiąjį pakeičiu juo originaliąją pastraipą. Tuomet klausiu savęs, ar pastraipos konkrečioje teksto dalyje, skyriuje ar poskyryje eina tinkama seka, o jei ne – keičiu tvarką. Taip pat kiekvieną parašytą sakinį perskaitau garsiai, nes noriu, kad mano rašymo stilius būtų kuo poetiškesnis ir sklandesnis, o tuo pačiu – lengviau skaitomas ir suprantamas.
Atlikęs visus išvardytus veiksmus, bent keturioms ar penkioms savaitėms atsitraukiu nuo teksto. Tuomet grįžęs prie redagavimo aiškiau matau, ką iš tiesų esu parašęs, o ne tai, ką maniau, kad parašiau. Kartoju visą šį procesą, kol nebegaliu sugalvoti nieko, kas galėtų dar patobulinti teksto kokybę. Šiuo momentu tai, kas parašyta, yra geriausia, ką galiu padaryti. Tuomet laikas sustoti.
Palikite komentarą