Išleistas Algimanto Kunčiaus fotografijų albumas: įamžinta epocha ir ją kūrę veidai

Praeitis, sustingusi akimirkose, bet vis dar alsuojanti gyvybe – toks yra Algimanto Kunčiaus fotografijų albumas „Susitikimai praeitame šimtmetyje. 1963–2000“, kurį išleido Lietuvos nacionalinis muziejus (sudarytoja Onutė Butkutė, dizainerė Vida Ona Kuraitė). Leidinyje skaitytojai ras kelis šimtus fotografijų, kurios atveria duris į dailininkų dirbtuves, teatro užkulisius, rašytojų susibūrimus ir tyliausias menininkų kūrybos valandas.

Albume publikuojama didžioji dalis vintažinių atspaudų, eksponuotų 2019–2020 m. fotografo parodoje muziejuje.

„Šis vizualinis pasakojimas apie Lietuvos kultūros kūrėjus ir jų aplinką tarytum grąžina mus į praėjusį laiką. Tai ne tiek pavienių portretų rinkinys, bet kultūros archyvas, leidžiantis iš naujo sutikti kūrusius ir formavusius mūsų tapatybę žmones“, – apie savo albumą sako fotografas Algimantas Kunčius.

Fotografas „iš vidaus“

Šias fotografijas A. Kunčius sukaupė daugiau nei tris dešimtmečius dirbdamas fotoreporteriu kultūros leidiniuose „Literatūra ir menas“ bei „Kultūros barai“, fotografuodamas to laikotarpio Lietuvos rašytojus, dailininkus, muzikus, teatro ir kino žmones.

„Buvau visiškas fotomėgėjas be jokio specialaus profesinio pasiruošimo. Iki manęs ten dirbo Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas, iš kurio aš ir perėmiau Rašytojų sąjungos rūmų rūsyje įrengtą fotolaboratoriją su labai kukliu ir menku inventoriumi“, – pasakoja fotomenininkas.

Menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei parodų kuratorė dr. Agnė Narušytė albume publikuojamame straipsnyje pabrėžia, jog A. Kunčiaus portretai – ne studijiniai, bet daryti kasdienėje aplinkoje – rašant, tapant, mąstant, laukiant kūdikio gimimo, atvažiuojant ar išvažiuojant.

Būtent buvimas tos pačios kultūros dalimi, anot A. Narušytės, ir leido A. Kunčiui fotografuoti „iš vidaus“, bendraujant su džiazmenais, kompozitoriais, dirigentais, su tapybos patriarcho Antano Gudaičio draugais ir mokiniais, lankantis jų dirbtuvėse: „Gal todėl Kunčiui nereikia ypatingų triukų, kad portretas atkreiptų dėmesį. Jis net ir nenorėdavo užklupti žmonių netikėtai, priversti juos įsitempti ir nutaisyti charakteringą žvilgsnį.“

Skirtingų laikmečių perspektyva

A. Narušytė atkreipia dėmesį, kad daugelio Algimanto Kunčiaus nufotografuotų žmonių jau nebėra, tad susitikimus su jais galima laikyti tampančiais istorija: kaip kad avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas, su šeima besilankantis gimtuosiuose Semeniškiuose, ar dailės istorikas ir muziejininkas Paulius Galaunė, Vilniuje, lietui lyjant, atsisveikinantis su dukra, kuriai valdžios nebuvo leista atvykti į Kauną. Tokie kadrai ne tik perteikia asmeninį momentą, bet ir tampa mūsų kultūros istorijos dalimi.

Ši knyga yra savotiška sovietmečiu Glavlito išcenzūruoto 1984 m. „Minties“ leidyklos išleisto albumo „Susitikimai“ rekonstrukcija – į jo puslapius tuomet nepateko sovietų valdžiai neįtikę kūrėjai. Paradoksalu, tačiau, žiūrint iš dabarties perspektyvos, viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Kaip albumo anotacijoje rašo A. Narušytė: „Žvelgiant į Algimanto nuotraukų archyvą akivaizdu, kad ne visi fiksuoti žmonės yra vienodai verti pagerbimo. Kai kurie pernelyg gerai prisitaikė ar per uoliai tarnavo sovietų sistemai. Tarkim, literatas, politikas ir Stalino premijos laureatas Antanas Venclova, Kunčiaus nufotografuotas 60-mečio proga su teleobjektyvu – taip ir išėjo toks „betoninis“, kaip propagandinis monumentas.“

Kultūros archyvas

Visas fotografijas Algimantas Kunčius atspausdavo pats – tai didina šios ypatingos kolekcijos vertę. Savo archyvą, kurį sudaro apie 80 000 negatyvų ir 2600 autorinių fotografijų, įamžinusių kultūros ir meno žmones bei įvykius nuo 1963 iki 2000 metų, A. Kunčius prieš keletą metų padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.

„Džiaugiuosi, kad Lietuvos nacionalinis muziejus, nuo seno turintis vertingą Lietuvos fotografijos paveldą, sistemingai kaupia ir dabarties fotografų archyvų kolekcijas. Nes tai – ne tik fotografijos menas, bet ir kultūros archyvas, iš kurio dabarties menotyrininkai, kultūros istorikai, parodų kuratoriai ir kiti gauna kūrėjų portretus, kai reikia vaizdu atgaivinti pasakojimą“, – sako fotomenininkas.