Knygų mugės viešnios A. Applebaum knygoje – baisūs politiniai scenarijai, kurie ima pildytis ir Lietuvoje

„Daugelis žmonių trokšta dezinformacijos. Juos traukia sąmokslo teorijos, ir jie nebūtinai apskritai ieškos patikimų naujienų. Kol toji propaganda paneigiama, melagienos jau keliauja per pasaulį. Susiduriame su informacijos plovimo epidemija“, – sako viena ryškiausių jubiliejinės Vilniaus knygų mugės viešnių – žurnalistė ir rašytoja Anne Applebaum, puikiai išmananti mūsų regiono situaciją.

Ypatinga viešnia, prestižine Pulitzerio premija įvertinta autorė kovo 1 d., šeštadienį, 15 val. pristatys ką tik lietuviškai pasirodžiusią knygą „UAB Autokratija. Kas ir kaip siekia valdyti pasaulį“. Apie naujausią knygą ir geopolitinę situaciją, kokie iššūkiai laukia artimiausioje ateityje ir kaip juos įveikti, su A. Applebaum kalbėsis politologas Linas Kojala.

Pasaulyje išsivystė koordinuotas autokratinių valstybių tinklas, kurį sieja bendras priešas. Ir tas priešas esame mes – demokratinis pasaulis. Šiandien autokratai vienijasi, peržengia vienos konkrečios valstybės sienas ir kelia sąmyšį.

Knyga „UAB Autokratija“ bado tarsi adatomis, nes nenuginčijamais argumentais ir įrodymais A. Applebaum atskleidžia šiandieninę galios, godumo ir vakarietiško naivumo kroniką. Vis dėlto knygą autorė skiria optimistams ir pateikia konkrečių išvadų, ką turime nuveikti, kad išsaugotume laisvąjį pasaulį.

„UAB Autokratija“ – ketvirta į lietuvių kalbą išversta A. Applebaum knyga. Daug dėmesio sulaukė prieš kelerius metus lietuviškai pasirodęs prikaustantis ir skaudus veikalas „Raudonasis badas“, atskleidžiantis, kaip Stalinas sukėlė badą Ukrainoje 1931–1933 metais.

Už naujausią knygą A. Applebaum įvertinta pagrindiniu Frankfurto knygų mugės apdovanojimu – prestižine Taikos premija. Taigi Knygų mugėje laukia išskirtinis susitikimas su viena ryškiausių mūsų dienų žurnalisčių, o dabar kviečiame skaityti knygą ir susipažinti su keletu pagrindinių autorės idėjų.

Kaip šiandien veikia autokratija?

Mintyse visi turime susikūrę autokratinės valstybės vaizdinį. Viršuje blogiukas. Jis kontroliuoja kariuomenę ir policiją. O kariuomenė ir policija grasina žmonėms smurtu. Esama piktavalių kolaborantų ir gal saujelė drąsių disidentų. Tačiau XXI a. šis vaizdinys menkai primena tikrovę. Mūsų dienomis autokratijas valdo ne vienas blogiukas, o sudėtingi tinklai, kurie kliaujasi kleptokratinėmis finansinėmis struktūromis, kompleksinėmis saugumo tarnybomis – karinėmis, sukarintomis, policijos – ir technologijų specialistais, kurie rūpinasi visuotiniu stebėjimu, propaganda ir dezinformacija.

Propagandininkai dalijasi ištekliais – vieno diktatoriaus propagandą platinančias trolių fermas ir medijų tinklus galima panaudoti kito diktatoriaus propagandai skleisti – lygiai kaip ir temomis: kad demokratija išsigimsta, autokratija stabili, o Amerika bloga. Niekas nesako, kad yra koks slaptas kambarys, kuriame, kaip filmuose apie Džeimsą Bondą, susitinka blogiukai. Ir kad mūsų konfliktas su jais yra juodas ir baltas, dvinaris, antras Šaltasis karas. Kitaip nei ankstesnių laikų ir vietų kariniai ar politiniai aljansai, ši grupė veikia ne kaip blokas, o veikiau kaip bendrovių aglomeracija, kurią saisto ne ideologija, o nuožmus, kryptingas siekis išsaugoti nuosavą turtą ir galią, – kaip UAB Autokratija.

Galinguosius, valdančius Rusiją, Kiniją, Iraną, Šiaurės Korėją, Venesuelą, Nikaragvą, Angolą, Mianmarą, Kubą, Siriją, Zimbabvę, Malį, Baltarusiją, Sudaną, Azerbaidžaną ir gal dar tris dešimtis kitų šalių, vienija ne idėjos, o pasiryžimas atimti iš savo piliečių bet kokią įtaką ar viešąjį balsą, priešintis bet kokioms skaidrumo ir atskaitomybės formoms, tiek savo šalyje, tiek užsienyje represuoti visus, kurie jiems prieštarauja.

Juos vienija ir brutaliai pragmatiškas požiūris į turtą. Savo bendradarbiavimo veiklas iš esmės tvarko kaip pelno siekiančias įmones. Jų tarpusavio sąsajas ir ryšius su draugais demokratiniame pasaulyje įtvirtina ne idėjos, bet sandoriai, skirti sankcijoms apeiti, keistis visuotinio stebėjimo technologijomis, padėti vieni kitiems turtėti. Nepakantūs tarptautinei kritikai šiuolaikiniai autokratai nesigėdija atvirai naudoti brutalios jėgos.

Kodėl mums sunku suprasti, kas vyksta

Kaip Lukašenkai Baltarusijoje dabar, ar kaip buvo Basharui al-Assadui Sirijoje, regis, visai patogu valdyti griuvusias ekonomikas ir visuomenes. Demokratinių valstybių gyventojams gali būti sunku suprasti šios rūšies režimus, nes svarbiausias jų tikslas anaiptol nėra skatinti klestėjimą ar didinti savo piliečių gerovę. Svarbiausias jų tikslas – išsilaikyti valdžioje, todėl jie stengiasi destabilizuoti kaimynines šalis, niokoti paprastų žmonių gyvenimus ar sekdami pirmtakų pėdomis siųsti šimtus tūkstančių savo piliečių į mirtį.

„Pirmiausia, – sakė Venesuelos opozicijos lyderis Lópezas, – mes turime performuluoti problemą.“ Ir jis teisus. Vakarų ir ypač Amerikos užsienio politikos tyrinėtojai dažniausiai į pasaulį žvelgia kaip į keletą atskirų regionų – rytinė Europa, Viduriniai Rytai, Pietų Kinijos jūra, – kurių kiekvienam paaiškinti reikia skirtingų žinovų ar specialistų. Bet autokratinės valstybės pasaulį vertina ne taip. Autokratijos stebi viena kitos pralaimėjimus ir pergales ir derina veiksmus, kad sukeltų kuo didesnę sumaištį.

Putinas remia kraštutinių dešiniųjų judėjimus Europoje ir tiekia galvažudžius bei ginklus diktatūroms Afrikoje palaikyti. Pergalės Ukrainoje jis siekia kurdamas grūdų stygių ir keldamas energijos kainas visame pasaulyje. Iranas išlaiko grupuotes Libane, Palestinoje, Jemene ir Irake. Irano agentai susprogdino žydų bendruomenės centrą Buenos Airėse, vykdė žmogžudystes Stambule ir Paryžiuje, surengė pasikėsinimus Jungtinėse Valstijose ir finansavo žiniasklaidą arabiškai ir ispaniškai kalbančiame pasaulyje. Baltarusijos diktatorius stengėsi destabilizuoti kaimynines šalis, viliodamas pabėgėlius iš Vidurinių Rytų ir padėdamas jiems nelegaliai patekti į Europą. Kubos kariai kariauja Rusijos pajėgose prieš Ukrainą, o Kubos slaptoji policija padeda išsilaikyti Maduro režimui Venesueloje. Kinija, turinti didelių ekonominių ir politinių interesų Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, jau seniai nelaiko savęs vien Azijos galybe.

Šios įvairiabriaunės, tarpusavyje susaistytos, save pačią stiprinančios daugialypės krizės nekoordinavo vienas organizatorius, ir ji nėra kokio slapto sąmokslo įrodymas. Kaip tik visi drauge šie epizodai rodo, kad skirtingos autokratinės valstybės plečia savo įtaką įvairiose – politinėje, ekonominėje, karinėje ir informacinėje – srityse. Jie taip pat rodo, kiek žalos gali padaryti reikiamu metu reikiamoje vietoje dirbdamos išvien – kenkti demokratijai ir demokratinėms vertybėms savo šalyse ir visame pasaulyje.

Pataikėte – geriausias pavyzdys Rusija

Autokratinius režimus stipriais paverčia naudojami nauji verslo modeliai, nauji sekimo modeliai bei skleidžiama propaganda. Verslo modelį, kai valstybės kontroliuojamos įmonės aktyviai išnaudojamos ir politikoje, pirmoji išbandė Rusija, tačiau dabar sėkmingai eksploatuoja ir kitos valstybės. Skaitmeninės technologijos leidžia geriau sekti žmones ir koordinuotai skleisti savo propagandą.

Autokratiniame tinkle Rusija atlieka ypatingą vaidmenį tiek kaip šiuolaikinės kleptokratijos ir diktatūros santuokos sumanytoja, tiek kaip šalis, šiuo metu agresyviausiai siekianti panaikinti status quo. Tokia dvasia buvo planuojama ir invazija į Ukrainą. Putinas tikėjosi ne tik užimti teritoriją – jis norėjo parodyti pasauliui, kad senosios tarptautinės elgesio taisyklės nebegalioja.

Nors Putinas neįvertino demokratinio pasaulio vienybės, demokratinės šalys lygiai taip pat neįvertino iššūkio masto. Jos pamažu mokėsi, kad Ukrainoje kovoja ne šiaip su Rusija. Jos kaunasi su UAB Autokratija. Jie planavo sutvirtinti santykius su Kinija, imdamiesi bendrų dirbtinio intelekto ir daiktų interneto tyrimų. Galutinis visų šių veiklų tikslas niekada nekėlė abejonių. Nutekintame dokumente, kuriame aprašomos šios diskusijos, jos apibendrinamos pakartojant Lavrovo žodžius: Rusija turėtų siekti „sukurti naują pasaulio tvarką“.

Ir dar vienas pavyzdys šalia

UAB Autokratija taip pat bendradarbiauja, kad jos nariai išsaugotų valdžią. Nepopuliarų A. Lukašenkos režimą Baltarusijoje kritikuoja daugelis tarptautinių institucijų – Europos Sąjunga, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, o šios šalies europinės kaimynės jo vengia. Daugybe baltarusiškų prekių Jungtinėse Valstijose ar ES prekiauti negalima. Šalies oro linijos Belavia negali skraidinti keleivių į Europos valstybes. Vis dėlto Baltarusija praktiškai visai neizoliuota.

Daugiau kaip dvi dešimtys Kinijos įmonių investavo pinigus Baltarusijoje, netgi pagal tą patį projektą pastatė Kinijos ir Baltarusijos pramonės parką, koks yra Sudžou mieste. 2023 m. Iranas ir Baltarusija apsikeitė aukšto rango diplomatų vizitais. Kubos atstovai Jungtinėse Tautose pareiškė solidarumą su Lukašenka. Rusija siūlo rinkas, investicijas užsienyje, politinę paramą ir, tikėtina, policijos pajėgas bei visuotinio stebėjimo paslaugas. 2020 m., kai baltarusių žurnalistai pasipriešino ir atsisakė pranešti suklastotus rinkimų rezultatus, jiems pakeisti Rusija atsiuntė žurnalistų rusų. Atsilygindamas Baltarusijos režimas savo teritorijoje leido Rusijai dislokuoti kariuomenę bei ginklus ir panaudoti šias pajėgas Ukrainos puolimui.

Jei vienintelis priešas būtų buvęs korumpuotas, bankrutavęs Venesuelos režimas ar brutalus, pasišlykštėtinas Baltarusijos režimas, tie pasipriešinimo judėjimai gal ir būtų laimėję. Tačiau tie žmonės kovojo ne vien su savo šalies autokratais; jie kovėsi su viso pasaulio autokratais, kontroliuojančiais valstybines įmones gausybėje šalių ir galinčiais jomis pasinaudoti priimdami investicinius sprendimus, kurių vertė – milijardai dolerių. Jie kovojo su režimais, kurie gali stebėjimo kameras pirkti iš Kinijos, o duomenų rinkimo sistemas – iš Sankt Peterburgo. Maža to, jie kovojo su valdovais, kurie senų seniausiai tapo atsparūs tėvynainių jausmams ir nuomonei, o iš tikrųjų bet kieno jausmams ir nuomonei. Mat UAB Autokratija savo nariams siūlo ne tik pinigų ir saugumą, bet ir suteikia šį tą mažiau apčiuopiamo – nebaudžiamumą.

Nekariaukime informacinio karo  

Šiuolaikiniai autokratai informaciją ir idėjas vertina rimtai. Jie supranta, kaip svarbu ne tik kontroliuoti viešąją nuomonę savo pačių šalyse, bet ir daryti įtaką diskusijoms visame pasaulyje. Todėl skiria atitinkamai lėšų televizijoms, vietiniams ir nacionaliniams laikraščiams, trolių tinklams. Įsiteikia demokratinių šalių politikams ir verslo lyderiams, kad turėtų vietinių ruporų ir šalininkų. Bendradarbiauja vieni su kitais, kad skirtingose platformose sustiprintų tas pačias sąmokslo teorijas ir temas.

Trejetą dešimtmečių po Šaltojo karo Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės įsivaizdavo, kad joms nėra poreikio varžytis šioje srityje, nes patikima informacija kaip nors laimės mūšį dėl „idėjų rinkos“. Tačiau nė vienas tyrinėjantis autokratijų propagandą netiki, kad pakanka tikrinti faktus ar net mikliai reaguoti. Kol toji propaganda paneigiama, melagienos jau keliauja per pasaulį. Mūsų seni modeliai niekada neatsižvelgė į tiesą, kad daugelis žmonių trokšta dezinformacijos. Juos traukia sąmokslo teorijos, ir jie nebūtinai apskritai ieškos patikimų naujienų. Pirmiausia, pradėkime priešintis suprasdami, kad susiduriame su informacijos plovimo epidemija, ir apnuoginkime ją, kai tik galime.

Kitaip nei pirmtakai XX a., nūdienos autokratai negali taip lengvai ar veiksmingai įvesti cenzūros. Todėl jie sutelkė dėmesį į tai, kaip užkariauti auditoriją, ir palaikymą savo idėjoms kaupia skleisdami apmaudą, neapykantą ir pranašumo troškulį. Turime išmokti konkuruoti, bet išsaugoti ir skleisti savas vertybes. Kitaip tariant, pralaužti autokratų monopolį naudotis stipriomis emocijomis, su auditorijomis megzti ryšį labiausiai joms rūpimais klausimais, o svarbiausia – parodyti, kad kova už tiesą veda prie permainų.

Demokratinė opozicija apie kovą už laisvę turėtų galvoti ne kaip apie konkurenciją su konkrečiomis autokratinėmis valstybėmis ir jau tikrai ne kaip apie karą su Kinija, bet kaip apie karą prieš autokratinę elgseną, kad ir kur ji reikštųsi – Rusijoje, Kinijoje, Europoje ar Jungtinėse Valstijose.