Knyga „Gyvenimas be streso“: ką daryti, kai su naujametiniais lūkesčiais ateina ir stresas?

Madinga sausio pradžioje išsikelti naujus tikslus ir imtis pokyčių, o kartais apie tai ir viešai paskelbti socialiniuose tinkluose. Nauji lūkesčiai ir planai sukelia ir nemažai įtampos, ar pavyks viską įgyventi. Kartais įtampa kyla, nes artimieji ir draugai turi daugybę naujų planų, o mes nežinome, ko norime. Kaip įveikti tokią metų pradžioje kylančią įtampą? Apie tai kalbamės su garsia psichologe-psichoterapeute, knygos „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ autore Lina Vėželiene-Dirmote.

„Gyvenimas be streso“ – taip vadinasi nauja specialistės knyga, kurioje ji dalijasi konkrečiais protą, jausmus ir kūną nuraminti padedančiais pratimais. Knygoje autorė pateikia 105 pratimus, kurie skirti įveikti skirtingo intensyvumo stresą. Visus juos specialistė išbandė ir įsitikino jų efektyvumu.

Dar viena L. Vėželienės-Dirmotės nauja knyga – „Laiškai prie kavos“. Šiuos laiškus įkvėpė 30 gyvenimiškų situacijų ir skirtingos pasaulio vietos, nes psichologė-psichoterapeutė šiuos laiškus rašė keliaudama. Nepasitenkinimas savimi, vienišumas, savirealizacija – kiekviename laiške autorė kalba apie būsenas ir išgyvenimus, su kuriais susiduriame daugelis.

Abi šias knygas L. Vėželienė-Dirmotė pristatys jubiliejinėje Vilniaus knygų mugėje. Belaukiant susitikimo, su autore vartome ką tik pasirodžiusias knygas.

Ne vienas sausio mėnesį pradedame su naujais tikslais ir pažadais sau, tačiau kartais ką tik prasidėjusius metus lydi ir įtampa, kaip viską, ką suplanavome, įgyvendinti. Ką patartumėte išgyvenantiems metų pradžios stresą? 

Pirma, patarčiau pernelyg visko nesureikšminti. Mėnesį ir daugiau prieš Naujuosius metus tvyrantis visuotinis spirgėjimas, kad jau tuoj tuoj laukia kiti metai, o tai reiškia – nauja pradžia, naujos viltys ir dar kas nors naujo, ko galbūt seniai laukėme ir tikėjomės, daugiau ar mažiau tėra gražūs žodžiai, kurie stimuliuoja stebuklinio pokyčio laukimo emocijas. Dirbtinai aktyvinamos šios emocijos pereina į nerealių planų kūrimą ir nerealių lūkesčių sau kėlimą. Emocijoms nugesus, susiduriame su nusivylimu ir metų pradžios stresu.

Tokių emocinių sūpynių galime lengvai išvengti, jei sustabdysime save nuo stebuklinių lūkesčių kūrimo. Iš esmės 2024 metų gruodžio 31 diena mažai kuo skyrėsi nuo 2025 metų sausio 1 dienos. Net ir trankiai atšventę Naujųjų metų sutiktuves, kitą dieną esame tokie patys: turime tuos pačius gebėjimus ir įpročius, gyvename tuose pačiuose namuose, mus supa tie patys žmonės.

Išoriniai ir vidiniai raginimai nuo sausio 1 dienos gyventi kitaip baigiasi taip pat greitai, kaip ir sveikinimai su Naujaisiais metais. Todėl būtų sveikiau, jei Naujuosius metus tiesiog smagiai atšvęstume ir nesureikšmintume spaudimo tapti kitu žmogumi.

Antra, ką patarčiau, tai jokių norų, pavyzdžiui, būti kitokiam ar daryti ką nors naujo, neatidėlioti kitiems metams. Jei iš tiesų norisi keistis, pokyčių galima imtis jau šiandien, kaip ir bet kurią kitą dieną, kai tik toks noras kyla. Norai, kuriuos galima atidėti iki kitų metų, nėra tikri norai.

Ką tik pasirodžiusią knygą pavadinote „Gyvenimas be streso“, bet ar įmanoma gyventi be streso?    

Šiandien dažnai stresu vadiname viską, kas sukelia emocinį ar fiziologinį atsaką, bet ne viskas, kas dirgina nervų sistemą, yra stresas. Specialistai stresą apibrėžia kaip fiziologinę žmogaus reakciją į dirgiklius, kurie suvokiami ir interpretuojami kaip keliantys grėsmę. Taigi lemiamas žodis – grėsmė. Ne viskas, į ką reaguojame fiziologiškai ar emociškai, kelia mums grėsmę. Taip pat ne viską, į ką reaguojame emociškai, suvokiame kaip grėsmę. Emociškai jautriai galime reaguoti ir į džiaugsmingas, įkvepiančias, iššūkius keliančias, atsakomybės ar drąsos reikalaujančias situacijas. Taigi, kai stresą apsibrėžiame tik kaip reakciją į grėsmę, galime teigti, kad gyventi be streso tikrai įmanoma.

Deja, yra ir kita medalio pusė. Sudėtingesniais atvejais daugybę elementarių gyvenimiškų situacijų žmogus gali vertinti kaip grėsmingas jo asmeniniam saugumui, gerovei, sveikatai ar orumui. Kai žmogus grėsmę įžvelgia visur, jis išgyvena begalinį ir nesibaigiantį stresą. Tarkim, gamtoje jis bijo erkių antpuolio, nenori būti nepažįstamų žmonių kompanijoje, nes bijo būti nepriimtas ar nuvertintas, nenori eiti į gimtadienio vakarėlį, nes ten nieko nepažįsta. Jeigu žmogus į pasaulį žvelgia per grėsmės akinius, tikrai neįmanoma gyventi be streso. Todėl į klausimą, ar įmanoma išmokti dorotis su stresinėmis situacijomis, atsakysiu taip: tikrai įmanoma išmokti nematyti grėsmės visur.

Vis dėlto jei stresas apima ir artėjančios grėsmės aliarmai įsijungia visu pajėgumu, tikrai yra daugybė būdų, kaip tą streso lygį sumažinti ir nuraminti išsigandusias vidines sistemas. Svarbu nepamiršti, kad tik labai retais atvejais mūsų patiriamos situacijos iš tiesų kelia grėsmę. Kasdienis stresas dažniausiai tėra perdėtai baimingos reakcijos. Apskritai, tai, ką žmonės mėgsta vadinti kasdieniu stresu, dažnai iš tiesų yra slopinamas pyktis, priešiškumas ar nuovargis.

Kodėl knygoje dalijatės būtent 105 patarimais, kaip įveikti stresą? Ar išties yra tiek daug būdų?

 Manyčiau, kad būdų, kaip sumažinti stresą, yra daug daugiau, gal net 1005 variantai… Į savo receptų knygą įtraukiau tik tuos, kuriuos patikrinau praktiškai ir įvertinau kaip efektyviausius. Kodėl tų receptų net 105, o ne, tarkim, 15? Jų tiek daug, kad knygą skaitantis žmogus galėtų rinktis. Juk receptų veiksmingumas labai subjektyvus reikalas. Vienam žmogui nusiraminti padeda pasivaikščiojimas, kitam – arbatos puodelis, trečiam – pokalbis su kitu žmogumi. Žmonės įvairūs ir streso lygiai labai skirtingi, tad reikia turėti ne vieną būdą, kuris padėtų, kai jaučiame perteklinį stresą.

O kaip iš tos daugybės patarimų išsirinkti tai, kas veiktų?

 Kaip ir bet kurioje receptų knygoje, šioje yra skyriai. Jei jaučiate, kad stresas užvirė daugybę neramių minčių galvoje, rinkitės iš Proto nuraminimo receptų. Jei jaučiate stiprias kūno reakcijas, reikėtų paieškoti receptų iš skyriaus Kūno nuraminimas. Jei stresas ilgalaikis ir niekaip nepraeina, galbūt vertėtų pasidomėti Požiūrio keitimo receptais.

Kai apsispręsite dėl skyriaus, konkretų jums tinkantį receptą lengviausiai atrasite bandydami. Pabandykite vieną, tada kitą, pasižymėkite, kuris jums patiko labiausiai. Kitą kartą tegul jis bus po ranka. Svarbiausia, laikykitės recepte aprašyto nuoseklumo ir visas rekomendacijas atlikite stropiai. Čia kaip ir gaminant pagal receptą. Neužtenka tik perskaityti recepto, sumesti krūvon nurodytų ingredientų, bet reikia nuosekliai ir stropiai sekti visas instrukcijas, kad galutinis rezultatas būtų skanus.

Šis laikas jums išties turtingas, nes pasirodė dar viena knyga – „Laiškai prie kavos“. Kiekvienas laiškas kalba apie bendražmogiškas patirtis ir situacijas, tarkim, vienišumą, dėmesį sau, meilę, savirealizaciją ir pan. Kaip atsiranda tokios laiškų temos?

 Temas dažniausiai padiktuoja pokalbiai su žmonėmis, kartais mano gyvenimo aktualijos. Tos temos iškyla kaip paveikslai ar idėjos ir reikalauja būti pamatytos ir išgirstos. Trumpai jas pasižymiu, tuomet sėdu prie kavos puodelio ir sakau: na, gerai, dabar atėjo tavo eilė, aiškinkimės, ką tu reiški ir kodėl veržiesi būti užrašyta. O kartais, kai būnu gamtoje ar kavinėje, temą padiktuoja čia ir dabar vykstanti mizanscena. Tuomet telieka užrašyti.

Šiuos laiškus rašėte keliaudama, tad juose atsispindi ir vietos dvasia. Kaip konkreti vieta, aplinka, jos žmonės ar gyvenimo būdas veikia jūsų laiškus? Galbūt apie vienatvę vienaip rašytumėte Portugalijos miestelyje, kitaip – Romoje ar Trakuose?

 Skirtingos pasaulio vietos iš tiesų pažadina vis kitus pojūčius ar mintis. Būtų įdomu apie tą pačią temą parašyti skirtingose vietose (ačiū už idėją). Apskritai savo laiškus rašiau labiau galvodama apie konkrečius žmones ir jų gyvenimiškas situacijas. Įvairios geografinės vietos labiau pasitarnavo kaip dekoracijos. Kiekvienas žmogus man tarsi atskiras pasaulis su savo jausmų atmosfera, spalvomis ir klimatu. Dėl to niekaip negalėjau savo laiškų sutalpinti už vieno rašomojo stalo. Teko pakeliauti po visą pasaulį, kad į trumpą laiškutį tilptų ne tik tema, bet ir spalvinga bei unikali adresato asmenybė.

Šiandien tradicinių laiškų rašome vis mažiau, bet būtų įdomu pasikalbėti apie jų galią. Ar galime sakyti, kad laiškas turi tam tikrą gydomąją galią? Juk dažnai, kai laiške parašome, kaip jaučiamės, ką galvojame, pasidaro lengviau. Galbūt tai būdas susisteminti savo mintis?

 Tikrai pritarčiau, kad laiškai turi gydomąją galią. Ypač kai tie laiškai parašyti iš širdies ir apie tai, kas iš tiesų svarbu. Norėčiau, kad grįžtų laiškų rašymo mada. Ilgų popierinių laiškų, kuriuos skaitai ir žinai, kad iš tiesų rūpi laiško autoriui, nes rašydamas jis tau skyrė be galo daug laiko. Manau, tokie laiškai padėtų kurti artimesnius ryšius.

Laiškais galime aiškiau išreikšti mintis ar net perteikti subtilius jausmus. Juk laišką galime rašyti ir atidėti į šalį, pergalvoti ir perrašyti dar aiškiau ir nuoširdžiau. Tuo tarpu bėgdami tarp darbų ir buities tik apsikeičiame banaliomis žinutėmis. Kartais, dar blogiau, nepagalvoję leptelime tai, kas tuo metu sukasi ant liežuvio galo. Dėl to vienas kitą suprantame paviršutiniškai ir remiamės šabloniškomis nuomonėmis ar įsivaizdavimais. Rašydami laiškus, galime kur kas giliau pažinti vienas kito pasaulį. Gali paaiškėti, kad mano pasaulis – tarsi saulėta lietuviškos girios proskyna, o tavasis – lyg ošiantis vandenynas Dominikos pakrantėje, nors abu kasdien sėdime tame pačiame ofise ir rytais geriame kavą iš to paties aparato.

Apskritai, laiškų rašymas įkvepia būti nuoširdesniam, padeda suprasti situacijas ir stiprina artumą. Net jei tai laiškai sau pačiam ir apie save.