Knygos „Ką veikti muziejuje“ autorė – įdomaus meno užteks visam gyvenimui

Užkliūti ir numesti kokį nors meno kūrinį. Tai didžiausias meno kritikės Aistės Paulinos Virbickaitės košmaras muziejuje. Ar ir jūs esate apie tai pagalvoję? Bet šįkart ne apie blogiausius scenarijus, o kaip tik apie tai, kaip praskaidrinti tamsų žiemos laiką kelionėmis po meno pasaulį. Būtent tam į pagalbą A. P. Virbickaitė siūlo ką tik pasirodžiusią knygą „Ką veikti muziejuje“.

Tai lengvas ir intriguojantis pokalbis apie meną su tais, kurie nori jį pažinti. Knygoje pinasi pasakojimai apie Lietuvos ir Europos menininkus bei muziejus, įdomios istorijos, netikėtos interpretacijos ir praktiniai patarimai. Tai tikrai nėra autoritetinga menotyros studija ar kavos stalelio puošmena, veikiau – tarsi kelionė į Paryžių, kad ir įsivaizduojama. Knygoje pateikiami patarimai, siūlomi žaidimai ir gvildenamos dilemos padės rasti raktą į naujas meno erdves, galų gale – atskirti asilą nuo Pegaso ir nenuobodžiauti muziejuje.

Lapkričio 22 d., penktadienį, 18 val. kviečiame į nemokamą knygos „Ką veikti muziejuje“ pristatymą MO muziejuje, o prieš atsiverčiant knygą – keletas Aistės Paulinos rekomendacijų ir žaidimas, puikiai tiksiantis artėjančiai žiemai.

Ar knygą „Ką veikti muziejuje“ galima laikyti neoficialiu oraus elgesio muziejuose gidu, kuris suteiks žinių, kaip neprisidaryti gėdos?

Net nežinau, kaip galima prisidaryti gėdos muziejuje. Užkliūti ir numesti kokį nors meno kūrinį? Čia mano asmeninis košmaras. Meno muziejuose vieni vaikšto sparčiai, kiti ilgiausiai stoviniuoja prie atskirų darbų. Vieni kalbasi, kiti tyli. Vieni fotografuoja, kiti įsimena. Vienų veidai susimąstę, o kiti šypsosi. Specifinės rimtos meno žinovo minos tikrai nereikia stengtis nustatyti.

Norėjau, kad ši knyga taptų ne oraus, bet smalsaus elgesio muziejuje gidu. Noriu nuimti įtampą nuo muziejų lankymo ir parodyti, kad, atrodytų, kvaili klausimai iš tiesų nėra jau tokie kvaili ir kartais gali atvesti prie įdomių atradimų. Juk visų atsakymų apie savo eksponatus nežino net muziejininkai.

Ką pirmiausia patartum keliaujant į muziejų?

Knygoje yra atskiras skyrius „Ką planuoti“. Jame tiek daug visko prirašiau, kad paskui net išsigandau, ar neatbaidysiu skaitytojo su tiek daug namų darbų. Tikiuosi, kad skaitytojai supras, jog nebūtina visko imtis iškart. Man ir pačiai ne visada pavyksta rasti laiko išsamiems pasiruošimams. Aišku, stengiuosi susidaryti bendrą vaizdą, kad suprasčiau, ar ta vieta man apskritai gali būti įdomi.

Žvilgteliu į muziejaus ir jo pastato istoriją, pasidomiu, kaip suformuota kolekcija, kokie svarbiausi jos eksponatai. Po tokio pasiruošimo į muziejų įeinu truputį jį žinodama. Be to, sumažėja naujos informacijos kiekis, tad lankymasis tampa lengvesnis ir malonesnis. Na, o jei kalbame apie minimalią programą, svarbu, kad eidami į muziejų būtumėte nepavargę, nealkani ir pozityviai nusiteikę.

O ko nevalia daryti muziejuje?

Neverta tikėtis, kad muziejuje kas nors ims jus linksminti, arba tik įėjus įvyks nušvitimas. To greičiausiai nebus. Telieka ramiai kvėpuoti, įdėmiai stebėti ir, kai tyliai užkalbins koks meno kūrinys, sustoti, nusišypsoti ir palaikyti pokalbį.

Žengiame į tamsų laikotarpį, tad muziejus – puiki vieta paieškoti šviesos. Ką rekomenduotumei aplankyti žiemojantiems Lietuvoje?

Siūlau pažaisti žaidimą! Nukeliaukite į bet kokį meno muziejų, geriau kuriame nors iš mažesnių miestų. Ir neišeikite iš ten nesuradę kokio nors įdomaus kūrinio ar istorijos. Jums reikės išankstinio pozityvaus nusiteikimo, kantrybės ir išmonės. Greičiausiai reikės žinių, kurių galbūt suteiks aprašymai, galbūt – darbuotojai. Negavę žinių, turėsite pasitelkti fantaziją ir tą ypatingą istoriją sukurti. Ne, tas kūrinys nebus visų garbinamas pasaulinis šedevras, nes mūsų muziejuose tokių tiesiog nėra. Tačiau žaidimui pavykus, turėsite savo mylimiausią kūrinį, kurio kiti gal net nepastebi. Juo geriau – daugiau liks jums!

Kokio muziejaus labiausiai pasigendi Lietuvoje?

Lietuvoje jaučiuosi pavargusi nuo nuolatinių permainų. Viskas nuolat keičiama, remontuojama, pertvarkoma, o žiūrint į rezultatus neretai kyla minčių, kad po dvidešimties metų vėl būtinai reikės viską keisti. Dar liūdniau, kad beveik neliko kokybiškų nuolatinių ekspozicijų. Projektinė kultūra verčia nuolat rengti laikinas parodas, tad nebelieka laiko nuglostytų vietų, kur būtų galima ateiti pas gerai pažįstamus kūrinius. Taigi labiausiai Lietuvoje pasigendu pastovumo – muziejaus kaip ramios ir stabilios vietos.

Ar turi mylimiausią, svarbiausią, brangiausią ar kitokią –iausią meno kūrinį ar menininką?

Kai pasakoju, tarkime, apie renesanso menininkus, nuoširdžiai žaviuosi jų sprendimais ir meistriškumu. Kai kitą dieną pasakoju apie XX amžiaus dailę, kartu su menininkais modernistais piktinuosi užsispyrusiu publikos prisirišimu prie senųjų meistrų. Abiem atvejais neapsimetinėju! Tiesiog skirtingai prieinu prie skirtingo meno. Būtų nuobodu ir neteisinga viską vertinti pagal vieną kriterijų. Tad turbūt niekada neatsakysiu į klausimą, koks mano mėgstamiausias menininkas ar kūrinys. Paprastai tas, apie kurį galvoju tuo metu.

Koks muziejus buvo pastarųjų metų atradimas?

Šiais metais „sumedžiojau“ net kelis puikius nedidelius muziejus. Vienas jų – Insel Hombroich netoli Diuseldorfo. 1987 metais nekilnojamojo turto brokeris ir meno kolekcininkas Karlas-Heinrichas Mülleris įkūrė muziejų po atviru dangumi, kuriame viskas: gamta, pastatai (juos galima traktuoti ir kaip skulptūras) ir juose esantys meno kūriniai sudaro nedalomą visumą. Stebuklinga ir keista vieta, galėjusi atsirasti tik kaip privati iniciatyva. Idėjos autorius ją kūrė iš meilės gamtai ir menui, ne tik bendradarbiaudamas, bet ir draugaudamas su menininkais. Labai subtili, tyli vieta, į kurią dažnai grįžtu mintimis ir tikiuosi dar kada nors sugrįžti ir fiziškai.

Esi tiek daug apkeliavusi ir pamačiusi, o ar yra meno kūrinys, kurį dar labai norėtum pamatyti, arba muziejus, kurį svajoji aplankyti?

Labai noriu kada nors susitaupyti pinigų ir rasti laiko kelionei po Ameriką pamatyti žymius (ir gal mažiau žymius) žemės meno kūrinius. Apžiūrėti tiek klasiką, tarkim, Roberto Smithsono „Spiralinį molą“ ar Walterio De Maria „Žaibų lauką“, tiek ir naujesnius kūrinius, pavyzdžiui, Michaelio Heizerio „Miestą“ ar Jameso Turrellio „Rodeno kraterį“. Taupau, tačiau turbūt reikėtų tuo užsiimti intensyviau, tad gal dabar, kai parašiau knygą, tai bus kitas mano tikslas.

Kiek lengvesnė ir mažiau taupymo reikalaujanti kelionė, apie kurią vis pagalvoju, bet pritrūkstu ryžto arba kompanijos – Japonijoje esanti garsioji Naošimos sala, visa skirta menui, taip pat kitos netoliese esančios, irgi meno pilnos salos. Sąrašą galėčiau tęsti ir tai džiugina, nes, atrodo, kad tų įdomių vietų užteks visam gyvenimui.