Drąsos kurti lituanistei, populiarios radijo stoties programų vadovei įkvėpė dukros gimimas ir slibinai

„Šie metai man buvo dosnūs“, – sako lituanistė, radijo stoties „M-Plius“ programų direktorė, kultūros žurnalų autorė Viktorija Girčiuvienė. Metų pradžioje išleidusi debiutinę, paaugliams skirtą knygą apie valgymo sutrikimus, rudenį ji pasitiko su stebukliniu pasakojimu vaikams apie slibinus.

Nuotykių, netikėtumų ir magijos kupiną, menininkės Austėjos Masevičiūtės iliustruotą V. Girčiuvienės pasakojimą 8–12 metų vaikams „Ten, kur gyvena slibinai“ išleido leidykla „Alma littera“. Į nepaprastus nuotykius čia leidžiasi kalbantį šešką auginanti Lietavijos karalaitė Bitė. Stebuklingoje Lietavijoje viskas įmanoma, čia netrūksta burtų ir slibinų.

Antrasis knygos herojus – vaikų namuose gyvenantis Dovas. Jo pasaulyje nėra magijos, jis neturi artimųjų. Tačiau vieną dieną iš po lovos išdygsta karalaitė Bitė. Ir tada viskas pasikeičia.

Knygos autorė pasakoja, kad slibinų idėja jai kilusi gal prieš šešerius metus autobuse: „Tuo metu lankiau rašymo kursus, važiuodama namo autobusu telefone aprašiau sceną, kurioje mergaitė Bitė bėga nuo ją užpuolusio slibino. Patiko man stebuklinės pasakos motyvas, patiko slibinai, tad netrukus parašiau ne tik skyrių, bet ir pusę knygos, o kai parašai pusę knygos, tiesiog privalai ją užbaigti.“

Tiesa, prireikė keleto metų, kad autorė užaugtų, subrandintų knygą ir perrašytų ją taip, kaip ji atrodo šiandien.

Su knygos autore Viktorija Girčiuviene kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Esate lituanistė, rašote kultūros leidiniams, tačiau dirbate radijo stotyje. Kaip susiklostė tokia karjera?

– Išties, esu „M-Plius“ programų direktorė, dirbu „M-1“ radijo stočių grupės rinkodaroje. Didelė mano darbo dalis susijusi su rašymu. Nuo tada, kai baigiau lietuvių literatūros studijas, visą laiką rašiau – straipsnius, nedidelius grožinius kūrinius, turiu daugybę pradėtų ir nebaigtų rankraščių. Atradau juos pas mamą, savo vaikystės spintoje, tad tikrai rašiau nuo mažumės ir visą laiką manifestavau Visatai, kad uždirbsiu pinigų iš rašymo. Noriu pasakyti, kad svarbu tiksliai formuluoti svajones, taip, mano svajonė išsipildė, – tenka daug rašyti ir dirbti su tekstais, bet anuomet, kai galvojau apie rašymą, paslapčia svajojau ne apie straipsnius ar radijo tekstus, bet apie knygas (šypsosi).

Didžiausias lūžis kūryboje, drąsoje kurti ir daryti tai, ką noriu, kas patinka, įvyko, kai gimė mano dukra. Stebuklingai buvo perdėlioti prioritetai, atsirado laiko kūrybiniam rašymui. Aiškiai pajutau, kad mokyti ją siekti savo svajonių galiu tik pati taip elgdamasi. Abi mano knygos buvo galutinai parašytos ir išleistos būtent po to, kai ji gimė.

– Jūsų knygos veiksmas vyksta Lietavijoje. Kokia tai šalis? Ar tai sudurtinis dviejų artimų šalių pavadinimas?

– Lietavija yra mano įsivaizduojama stebuklinga senovės Lietuva. „Ten, kur gyvena slibinai“ man suteikė laisvės ir galimybių fantazuoti, kurti, neriboti savęs. Iš vienos pusės, tai buvo išlaisvinantis ir įdomus procesas, iš kitos – sudėtingas reikalas, nes sugalvoti reikėjo viską: kokiais burtažodžiais Lietavijoje burtininkai buria, kodėl egzistuoja užkalbėtojos, kodėl jos saugo slibinus, kodėl šeškas kalba ir panašiai. Tad būdavo momentų, kai maniau, kad nesugebėsiu, kad nelogiška ir kažkaip viskas ne taip, bet nuolatinis darbas leidžia atrasti atsakymus į klausimus.

– Iš kur į knygą atkeliavo Miško motės, žaltvykslių, laumių įvaizdžiai? Ar sekate pastaruoju metu madinga tema?

– Universitete dvi mėgstamiausios paskaitos buvo vaikų literatūra ir lietuvių mitologija, taigi, kai prieš šešerius metus pradėjau galvoti, kuo galėtų virsti mano knyga, natūraliai atsigręžiau į lietuvių mitologiją. Labiau rėmiausi motyvais, mėginau juos apgyvendinti pasaulyje, kurį kūriau. Esu patenkinta, gimė artimas, magiškas ir įtraukiantis pasaulis.

– Kodėl nusprendėte priartinti veiksmą prie dabarties? Manote, kad vaikai taip geriau supras knygą?

– Bitė gyvena praeityje, Dovas – dabartyje. Bitė yra karalaitė ir moka burti, Dovas gyvena vaikų namuose ir apie burtus skaitė tik knygose. Vis dėlto, net ir gyvendami tokiuose skirtinguose pasauliuose, jie yra panašūs. Abu jaučiasi vieniši, abu neturi draugų, abu svajoja apie kažką daugiau, o kas tas daugiau – nėra tikri. Tais skirtingais pasauliais norėjau parodyti, kad kartais atstumiame žmones manydami, jog jie mūsų nesupras, kai iš tiesų jie labai į mus panašūs ir galbūt yra vieninteliai, galintys mus suprasti.

– Iš kur atėjusios jūsų patirtys apie vaikų namus? Kodėl knygos veiksmą čia perkėlėte?

– Našlaičio motyvas literatūroje nėra naujas. Jis vaizduojamas ir Pelenėje, ir Haryje Poteryje, ir daugelyje kitų kūrinių. Šis motyvas yra naudingas rašytojui, nes padeda įvesti herojų į tam tikras situacijas, kuriose mylinčiuose namuose gyvenantis vaikas galimai neatsidurtų. Kadangi veiksmas vyksta daugiau mažiau dabartyje, negalėjau Dovo apgyvendinti apleistoje troboje vieno. Taip atsirado vaikų namai, tapę priemone atskleisti Dovo vienatvę, nepritapimą, skausmą, viltį ir galiausiai triumfą prieš ištikusias negandas.

– Ar išties egzistuoja toks papuošalas – pomanderis? Kur rinkote informaciją apie senovinius daiktus?

– Pomanderis egzistuoja, šiais laikais galima jį įsigyti pakabučio formos. Išvertus iš prancūzų kalbos šis žodis reiškia ambros kamuolį. Pradžioje tai dažniausiai būdavo maišelis su aromatinėmis žolelėmis, vėliau šis daiktas keitėsi, kol tapo aksesuaru. Jis ir puošia, ir skleidžia gerą kvapą. Keista, bet pomanderį aš pirmiausia įsivaizdavau, o tik vėliau pradėjau ieškoti realios alternatyvos, iš tikrųjų egzistavusio daikto. Perskaičiusi apie pomanderį, supratau, kad jo ir ieškojau. Ir jį, ir daugelį senovės motyvų pritaikiau savo pasaulyje.

– Bitė, Gilė, Liepa, Ugnis, Aušrinė, Rūtenis – ar specialiai knygai parinkote lietuviškus vardus? Galvojote, kaip jie skambėtų, jei knygą norėtumėte išversti į kitas kalbas?

– Kadangi knyga prisotinta baltiškų, pagoniškų motyvų, sąmoningai rinkausi lietuviškus vardus. Būtų keista, jei vardai būtų lotyniški ar amerikietiški. Todėl ir burtus kūriau ne lotyniškus, ir vardus rinkausi lietuviškus. Daugelio herojų vardai yra pritaikyti pagal jų ypatybes. Bitės tėtis – Arvaldas, o tai reiškia valdyti, senelis – Karorius, o jo vardas reiškia – karo dievas ir panašiai. Apie knygos vertimą ir sunkumus verčiant vardus pagalvojau, kai knyga jau buvo parašyta. Norėčiau tikėti, kad jos vertimas būtų labiau kūrybiškumo reikalaujantis įmanomas veiksmas negu neįmanoma sunkenybė.

Tokie įdomūs, lietuviški slibinai, iš kur jie išdygo?

Slibinai – labai įspūdingos ir galingos mitologinės būtybės, kurios, nepaisant to, kad literatūroje ir pasakose dažnai vaizduojamos neigiamai, man atrodo, turėtų traukti žmones savo galia, nepriklausomybe ir savitu gyvenimu. Taigi, norėjosi sukurti pasaulį, kuriame žmonės galėtų bent akies krašteliu žvilgtelėti į šių mitinių būtybių gyvenimą, o jei su jais dar būtų įmanoma susidraugauti, jie tikrai atskleistų neįtikėtinų paslapčių. Slibinų pavadinimus kūriau pasitelkusi prūsų kalbos žodyną. Dērgewingis reiškia laukinis, nērtingis – nuožmus.

– Jūsų knygoje močiutės personažo tarsi ir nėra, bet jis vis tiek veikia. Kodėl močiutės tokios svarbios?

– Man atrodo, kad ryšys su seneliais yra tiek pat svarbus, kiek su tėvais, tad man norėjosi sukurti Bitei stiprų ir glaudų ryšį su močiute bei norą semtis išminties iš vyresniosios kartos, kuri, sutikime, turi ką atskleisti ir papasakoti. Reikia nepamiršti, kad amžius nebūtinai suteikia išminties ir žinių, bet aš norėjau, kad Gilė būtų išmintinga ir drąsi – sektinas pavyzdys Bitei. Kažkur skaičiau frazę, kad Dievas, negalėdamas visur spėti, sukūrė močiutes. Ši mintis įstrigo mano galvoje dar paauglystėje ir dabar, kai pati turiu dukrą, suprantu, kad močiutės yra dovana. Aš nemoku gausybės dainų, ne visada turiu kantrybės, nesugalvoju trimetės įtraukti į cepelinų gamybos procesą, bet močiutės visą tai moka, turi, viską sugalvoja ir taip ugdo bei plečia mano mažylės akiratį. Apskritai, močiutės moko kitokių dalykų, nei moko tėvai, ir dažnai kitokio požiūrio. Jis, žvelgiant iš mano knygoje aprašomo Arvaldo perspektyvos, yra gal diskutuotinas, bet kartu tai galimybė mokytis. Mokytis, kad yra kitokių nuomonių, įvairių žmonių ir iš jų visų galima kažko pasisemti, svarbu būti atviram ir priimančiam.

– Ar pavydūnams ir pataikūnams laikas neegzistuoja? Gerieji ir blogieji veikia visais amžiais – praeityje ir dabartyje?

– Girdime istorijas, kaip talentingus ir gerus vaikus gerose mokyklose puola peštukai. Žinome, kad patyčios veši ir geruose, ir prastuose rajonuose, tad man atrodo visiškai nesvarbu, kokiam mieste tu gyveni, kokią mokyklą lankai, vis tiek rizikuoji susidurti su peštukais, pavydu, neteisybe ir skausmu. Dėl to labai svarbu turėti tave remiančius draugus, nebijoti kalbėtis su tėvais ar kitais artimaisiais ir nepasiduoti. Šioje knygoje, manau, būta visko, ir pasidavimo, ir kovos, bet svarbiausia, kad ir Bitė, ir Dovas rado vidinės stiprybės patikėti savimi, o ne aplinkiniais.

– „Bitė stebėjosi, koks vis dėlto keistas yra žmogus. Juk tiek kartų svajojo apie pabėgimą, nuotykius ir gyvenimą be taisyklių, bet kai tai išsipildė, tenorėjo grįžti namo“, – ar esate pati patyrusi tokį jausmą?

– Man pasisekė, pabėgti iš namų niekada nenorėjau. Žinoma, po kokio nors kivirčo su tėvais dėl nesutvarkytos spintos ar uždrausto aplankyti vakarėlio yra šmėstelėjusi mintis: „Oi, pabėgčiau, tai žinotų.“ Bet aš augau palaikančioje, atviroje aplinkoje, tad realiai šito jausmo patyrusi nesu. Man atrodo, čia ir yra rašytojo darbo žavesys, kad jam nebūtina gyvenime patirti visko, jog galėtų tai aprašyti. Kartais pakanka pasikalbėti su kitais žmonėmis, klausytis ir įsivaizduoti.

– Ką jums pačiai reiškia namų jausmas? Argi ne tokia svarbiausia knygos mintis – rasti namus, kad ir kur jie būtų.

– Man namai yra žmonės. Tie žmonės, prie kurių galiu būti savimi, su kuriais galiu ir ginčytis, ir nesutarti. Tad man atrodė labai svarbu knygoje parodyti, kad net jei pyksti ir nesutari, verta bandyti kalbėtis, o ne bėgti. Tiesa, svarbu suprasti, kad namais gali tapti ne tik šeimos nariai, bet ir draugai, mokytojai, būrelių vadovai ir kiti iš pirmo žvilgsnio ne tokie artimi žmonės. Svarbiausia, kad prie jų galėtum jaustis savimi, jiems atsiverti ir nebijotum.

– Kodėl knygos paveikslėliai nespalvoti? Ar toks buvo jūsų sprendimas? Kaip bendravote su knygos iliustruotoja?

– Knygos iliustruotoja – neįtikėtinai talentinga menininkė Austėja Masevičiūtė. Ją pasirinko leidykla, man atsiuntė keletą bandomųjų iliustracijų. Jas pamačiusi likau užburta. Nebuvo iliustracijos, kuri man nepatiktų, tad niekada nekvestionavau, kodėl jos nespalvotos. Man atrodo, iliustracijos puikiai sukūrė nuotaiką, labai tiko mano knygai. Kaskart, pamačiusi naujas iliustracijas, tiesiog rašydavau Austėjai: „Tai bent, nerealu, taip ir toliau.“

– Knygos pabaiga tokia, kad galima tikėtis antrosios? Ar ji jau parašyta?

– Antroji dalis dar neparašyta, bet aš sąmoningai rašiau kūrinį taip, kad būtų galima sukurti tęsinį. Jaučiu, kad Bitės ir Dovo nuotykiai sulauks dėmesio ir tikrai galės būti pratęsti Lietavijoje, kur gyvena slibinai ir yra magijos.