Knygų vaikams autorė Indrė Pliuškytė-Zalieckienė: „Eilėmis galima kalbėti apie viską, net ir apie neatliktus namų darbus“

„Namų darbai, ne itin skanus valgyklos maistas, dvi lietuvių pamokos iš eilės, mokykloje pamesti daiktai, atostogų laukimas yra pradinukų kasdienybė“, – važinėdama po mokyklas patyrė apdovanotų knygų vaikams „Kapt kapt kapt“, „Kaip sutramdyti žvėryną?“ autorė Indrė Pliuškytė-Zalieckienė.

Mokinukų kasdienybę poetė ir iliustruotoja pamėgino praskaidrinti šiose kelionėse gimusia eilėraščių knyga „Neatlikau namų darbų“.  Pradinukai joje atras šiuolaikinį pasaulį su visais minecraftais, jutubais ir tiktokais.

„Rašau apie vaikams pažįstamas situacijas su trupučiu fantazijos pipirų ir absurdo pabarstukų. Kaip suaugusiems, taip ir vaikams smagu būti nustebintiems, pakikenti ir rasti eilėraščiuose iššūkių. Štai vieną eilėraštį įmanoma perskaityti tik sukant knygą ratu. O kitame tenka šifruotis praleistas raides, nosines, varneles ir a raides, nes viską sugriebė į klasę įsiveržęs sukūrys. Beje, šį šifravimo iššūkį vaikai įveikia kur kas lengviau nei suaugusieji“, – tai, kas glūdi knygos viduje, atskleidžia autorė, pridurdama, kad naujosios eilėraščių knygos tikslas yra prajuokinti, pateikti kasdienius dalykus per vaizduotės prizmę, padėti vaikams pajusti bendrystę – oooo, ir pas mus taip būna!

Į mokyklos gyvenimą nusprendusi pažvelgti su humoru ir eiliuotai, prirašiusi išdykusių ir vaikams draugiškų eilėraščių, kuriuos būtų smagu mokytis per pamokas, knygos autorė turi ir kitų užmačių. I. Pliuškytė-Zalieckienė tikisi, kad „Neatlikau namų darbų“ padės vaikams labiau pamėgti lietuvių kalbos pamokas. Ji dažnai iš pradinukų girdi, kad lietuvių kalbos pamokos yra vienos nemėgstamiausių. O ir laisvalaikiu vaikai neretai renkasi tarpusavyje bendrauti ne lietuvių, bet anglų kalba.

„Ir tai nenuostabu, nes pramoginį lietuvišką turinį vaikams savo kiekybe neišvengiamai nurungia angliškas turinys, – teigia vaikų poetė. – Anglų kalba žiūrėdami jutubą, filmukus ar žaisdami vaizdo žaidimus vaikai išmoksta ją natūraliai – imersijos būdu. Tada, natūraliai, anglų kalba jie ir pasakoja vienas kitam savo pramogas prie ekranų. Nors pati angliškai šneku laisvai, vien stebėdama, kaip sūnus žaidžia „Minecraftą“, išmokau naujų žodžių – augalų, įrankių pavadinimų“.

Knygų vaikams autorė neabejoja, kad nuostabu mokytis užsienio kalbos, nė nejaučiant, kad mokaisi. Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė: angliški žodžiai po truputį įsivelia kalbant ne tik apie laisvalaikio žiūralus, jie atkeliauja ir į kasdienę kalbą. „Ir tada koks antrokas pasakoja, kad „jis suffer’ina, nes tėvai liepia anksti eiti į bed’ą“. Iš pradžių tai miela ir juokinga, bet ilgainiui suvoki, kad nejučia pasiekiamas taškas, kai vaikas nesimaivo, o nuoširdžiai neberanda lietuviško žodžio, kuriuo galėtų savo mintį išreikšti“, – sako I. Pliuškytė-Zalieckienė.

Tad ji visiškai nesistebi iš vaikų išgirdusi, kad lietuvių kalbos pamokos mokykloje daugeliui tampa kančia: „Bet sakau vaikams, kad lietuvių kalba ir neturi būti lengva. Ji sudėtingesnė nei anglų, nes yra archaiška, viena seniausių, viena poetiškiausių kalbų, tikras saldainis lingvistikos tyrinėtojams. O mes turime prabangą šia kalba bendrauti kasdien. Tai kieta, mes išskirtiniai! Juk lietuviškai kalbančių palyginus su pasaulio populiacija tiek nedaug, todėl, kaip kartą įvardino kolekcionavimu besidomintis sūnus, mes, lietuviai, esame reti. Kaip deimantai!“

Bendradarbiaudama su Pasaulio lietuvių bendruomene, populiarių knygų vaikams autorė yra parengusi nemažai straipsnių apie lituanistinį švietimą. Ji pasakoja, kad pokalbiuose su užsienio lietuviais išsirutuliojo supratimas: lygiai kaip užsienio lietuvių vaikai svečiose šalyse, taip ir vaikai Lietuvoje patiria dvikalbystės fenomeną, dalį dienos praleisdami virtualiame kitakalbiame pasaulyje. Skirtumas tik tas, kad užsienio lietuviai, norėdami savo vaikus išmokyti švarios užsienio ir lietuvių kalbos, sąmoningai taiko įvairias metodikas. Pavyzdžiui, įpratina vaiką geriau paklausti pamiršto žodžio, o ne jį tiesiog pakeisti užsienio kalbos žodžiu. Taip vaikas išmoksta švariai kalbėti dviem kalbomis, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Liuksemburge, ir penkiomis.

Paklausta, ar ji pati turinti planą, kaip nuo anglicizmų ir tarpstančių anglų kalbos žodžių gelbėti lietuvių kalbą, I. Pliuškytė-Zalieckienė svarsto, kad plano pradžia galėtų tapti įprotis ne negirdomis nuleisti vietoj lietuviško ištartą anglišką žodį, o vaiko paklausti, kaip jis tą žodį pasakytų lietuviškai.

„Vaikai labai mėgsta pasakoti apie žaidimus, suaugusiems to klausyti dažniausiai nuobodoka. Tačiau pamėginkite įsivaizduoti, kad esate žurnalistas, besidomintis savo vaiko laisvalaikiu. Klauskite, ką jis žaidžia, kokį lygį pasiekė, ir jeigu matote, kad jam painiojasi skirtingų kalbų žodžiai, vis klustelėkite – o kaip pasakytum lietuviškai? Esu tikra, jo anglų kalbos žinios nuo to nenukentės, o lietuvių kalba po truputį turėtų švarėti. Ir dar ryšį su vaiku sustiprinsite“, – pataria I. Pliuškytė-Zalieckienė.

Ji neabejoja, kad kalba yra gyvas organizmas, ji nuolat kinta. „Štai ir redaguojant „Neatlikau namų darbų“ gavau redaktorės pasiūlymą rašyti ne Youtube’as, o jutubas. Pasirodo, šis žodis jau yra tapęs bendriniu lietuvių kalbos daiktavardžiu. Kaip ir tiktokas. Na, bet sutinkat, kad tikrai nėra būtinybės sakyti „suffer’inu, nes tėvai liepia anksti eiti į bed’ą“? Bent jau artimiausiu metu“, – svarsto vaikų poetė ir priduria, kad vaikai jos knygos eilėraščių humorą puikiausiai supranta.

Pastaruoju metu daug po mokyklas važinėjanti knygų autorė sako juose pastebinti ir daug gerų dalykų – prasmės ir erdvės kūrybinėms veikloms: „Matau smalsius vaikus, kurie nori būti išklausyti. Matau mokytojus, kurie nori vaikus padrąsinti kurti, išreikšti save, skaityti knygas. Štai, po edukacijos antrokė pribėga pasakyti, kad nuo šiol lietuvių kalba yra jos mėgstamiausia. Ketvirtokų klasė po edukacijos neina į pertrauką, o lieka klasėje vieni kitiems skaityti ką tik sukurtų eilėraščių ir kikenti. Priešmokyklinukas, iš pradžių slėpęs veidą tarp delnų, purtęs galvą ir tvirtinęs, kad piešti nemoka ir neturi jokių idėjų, edukacijos pabaigoje rodo detalų bebro nuotykių piešinį ir priešais grupę žvaliai pasakoja savo sukurtą istoriją“, – savo edukacijų patirtimi dalijasi knygų autorė, pridurdama, kad mokiniai edukacijose dalyvauja aktyviai, o kiekvieno vaiko idėja čia yra svarbi.

Smagiomis iliustracijomis knygą „Neatlikau namų darbų“ papuošė pati autorė I. Pliuškytė-Zalieckienė, išleido leidykla „Alma littera“, projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.