D.Rudžinskaitė: „Pasaulietė“ – tarsi skaudžias socialines problemas atskleidęs rentgenas

„Nesitikėjau, kad sulauksiu tiek daug laiškų ir žinučių su išpažintimis apie panašias patirtis – tai nemenkas emocinis krūvis, skatinantis veikti toliau. Knyga apie problemas, nuo kurių bėgau, tapo mano bilietu į dar didesnių problemų pasaulį. Maniau, kad išleidusi knygą atitolsiu nuo skaudžių temų, bet yra atvirkščiai: norisi nieko nelaukiant naudotis balsu, kurį suteikė knygos sėkmė“, – praėjus mėnesiui po atsiminimų knygos „Pasaulietė“ (išleido leidykla „Baltos lankos“) pasirodymo sako knygos autorė, stilistė ir fotografė Deimantė Rudžinskaitė.

„Pasaulietė“ – tai istorija apie Jehovos liudytojų šeimoje augusios mergaitės išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.

Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga – jau ant slenksčio, todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo pasauliečių, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų… Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.

Su knygos autore kalbamės praėjus lygiai mėnesiui po knygos pasirodymo, antrajam knygos tiražui iškeliavus į spaustuvę. Kas pasikeitė per šį mėnesį, kokių reakcijų knygos autorė sulaukė ir kas ją labiausiai nustebino?

Skaitytojai ir skaitytojos su autore galės susitikti spalio 24 d. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, bei spalio 26 d. Vilniuje vyksiančiame literatūros festivalyje „Open books“, o dabar kviečiame skaityti pokalbį.

Deimante, praėjo mėnuo nuo knygos pasirodymo. Kaip pati jauti tą laiką: prabėgo TIK mėnuo ar NET mėnuo?

Buvo ir džiaugsmo, ir streso, ir pykčio, ir euforijos, ir visai ramių dienų. Gyvenime spėjo įvykti labai daug, todėl 2024-ųjų rugsėjį visada prisiminsiu kaip mėnesį iš didžiosios raidės.

Per tą laiką įvyko knygos pristatymas, „Pasaulietė“ atsidūrė knygynų vitrinose, perkamiausių knygų topuose, skaitytojai jau dalijasi atsiliepimais. Kas pasikeitė ir ko nenujautei prieš knygai pasirodant?

Šią knygą rašiau dėl visų bet kokia forma artimoje aplinkoje skriaudžiamų vaikų, todėl be galo džiaugiuosi, kad „Pasaulietė“ pasiekė žmonių širdis. Vis tik nesitikėjau, kad sulauksiu tiek daug laiškų ir žinučių su išpažintimis apie panašias patirtis – tai nemenkas emocinis krūvis, skatinantis veikti toliau. Knyga apie problemas, nuo kurių bėgau, tapo mano bilietu į dar didesnių problemų pasaulį. Maniau, kad išleidusi knygą atitolsiu nuo skaudžių temų, bet yra atvirkščiai: norisi nieko nelaukiant naudotis balsu, kurį suteikė knygos sėkmė. Esu labai laiminga, kad žurnalistai, televizijos laidų ir tinklalaidžių vedėjai dirba su manimi išvien, mato didelę prasmę kalbėti temomis, kurios iki šiol buvo tabu, ir man suteikia platformą pasisakyti.

Knygų prekybos vietas netrukus pasieks jau antrasis knygos tiražas, planuose audioknyga. Klausiu atvirai: ar tikėjaisi tokios sėkmės, kad knyga bus taip palankiai sutikta?

Nuoširdžiai tikėjausi. Daugiausia vilties teikė leidyklos komanda: vis pagalvodavau, kad jie nedirbtų su mano rankraščiais tiek daug metų, jei netikėtų knygos sėkme. Prisimenu, kartą, besibėdojant, kaip viskas ilgai trunka, mano kūrybinė redaktorė Eimantė Liubertaitė pasakė: „Eik tu, Deimante, yra begalės literatūros šedevrų, rašytų dešimtmečius.“ Žinoma, mes pasijuokėm, bet jos entuziazmas man patiko. Nuolat jutau ir būsimųjų skaitytojų susidomėjimą šia netradicine istorija, sekėjai socialiniuose tinkluose vis primindavo, kad nekantraudami laukia knygos. Net jausdama šiuos ženklus, stengdavausi raminti save, neišsikelti per didelių lūkesčių. Visa laimė – nusivilti neteko. Nemoku apsakyti džiaugsmo ir dėkingumo, kad mano įdirbis įvertintas, – į knygą sudėjau visą širdį ir energiją.

Kaip manai, kas žmonėms tavo istorijoje rezonuoja labiausiai?

Esame labai uždara tauta, užguita patarlių apie nešvarius skalbinius. Mums diegiama, kad reputacija svarbesnė už tiesą. Žmonės išsiilgę tikrumo. Skaitytojai šokiruoti, kad knygoje randama informacija – ne fikcija: nuo „Pasaulietės“ pasakotojos juos skiria vos kelios dešimtys kilometrų. Daugiausia pagyrų sulaukiu būtent už atvirumą. Pasirodo, žmonėms įgriso gyventi pasakų šalyje, kur visi laimingi ir sėkmingi. Smurtas, alkoholizmas, kraštutinumai, maištas, išsilavinimo stoka – tai tikros, daugeliui pažįstamos problemos, o mano istorija – jas atskleidęs socialinis rentgenas.

Žinutė, kurią neši ir nuoširdžiai transliuoji savo knygoje, – vaikams ne vieta religijoje – skamba aiškiai ir girdima plačiai. Sakau taip, nes pati tiesiog bare girdėjau žmones apie tai kalbantis. O ar jautiesi išgirsta?

Kol kas atrodo, kad ne visi žmonės supranta mane teisingai. Pavyzdžiui, „Pasauliete“ besimėgaujantys katalikai. Perskaito ir džiaugiasi, kad jų tikėjimas daug teisingesnis už tą sektą, kurioje augau. Didžiam jų nusivylimui, parašiau šią knygą ne tam, kad lygintume, kuri religija šaunesnė, – atvirkščiai, manau, kad jos visos vienodai žalingos žmogaus raidai, jo nuomonės ir kritinio mąstymo formavimuisi.

Kaip atsakytum tiems, kurie kartais tiesiai, o gal kartais ir aptakiai klausia, kiek istorija, kurią savo knygoje pasakoji, yra susijusi su Jehovos liudytojais, o kiek tiesiog dalijiesi skaudžia augimo galimai disfunkcinėje 90-ųjų Lietuvos šeimoje patirtimi?

Nelabai suprantu, kodėl čia reikėtų kelti klausimą: akivaizdu, kad mano istorija jungia ir Jehovos liudytojų organizacijos užkulisius, ir toksiškus santykius šeimoje. Žinau, kad skaitytojus labiausiai šokiruoja tėvų žiaurumas, bet jei ne religinis fonas, šios knygos net nebūtų – apie smurto problemą mes žinom, bet apie religinio auklėjimo žalą niekas iki šiol nekalbėjo.

Jei kas paklaustų, kas mane pačią traumavo labiau – smurtas ar gyvenimas pagal radikalias religines nuostatas, – net nemirktelėjusi atsakyčiau: religija. Smurtas deformuoja kūną, bet žaizdos greit sugyja. O štai religinis auklėjimas deformuoja protą. Dažnai poveikis nebepataisomas. Būtent ši patirtis pavertė mane kaline savo pačios galvoje, o išsivaduoti iš ten buvo kur kas sudėtingiau nei pabėgti nuo fizinės prievartos.

„Pasaulietės“ pasirodymas – didžiulio tavo atvirumo pareikalavęs žingsnis. Ne kartą sakei, kad būtent atvirumas dabar yra tavo supergalia. Tačiau atvirumo kaina – pažeidžiamumas. Kaip dėl to jautiesi? Ar žvelgdama atgal pagalvoji, kad galėjai ką nors daryti kitaip?

Nieko nekeisčiau – jau ir taip užtektinai prisitylėjau. Tyla, uždarumas ir veidmainystė man atnešė vien skausmą. Dabar turiu tobulas sąlygas kalbinti visuomenę nepatogiomis temomis, tad kas kitas, jei ne aš? Daug žmonių yra patyrę siaubingų dalykų artimoje aplinkoje, bet, saugodami santykius ir mėgindami pateisinti tėvų elgesį, nedrįsta apie tai kalbėti garsiai. Aš jau seniai neturiu šeimos, taigi neturiu ir ko prarasti.

O gal „Pasaulietė“ ir tau pačiai buvo terapinė knyga, t. y. jos rašymo procesas buvo ne mažiau svarbus už turinį ir žinutę?

Rašymas tikrai buvo neįkainojama patirtis, padėjusi įsivardyti, iš kokių ingredientų esu sudaryta. Apskritai, ši knyga įprasmino niekam tikusią pirmąją mano gyvenimo dalį – tai odė vaikui, kuris skubėjo užaugti. Bet, reikia pripažinti, nebūčiau pasiryžusi rašyti knygos vien savo malonumui. Įkvėpė mintis, kad atlieku tam tikrą socialinę misiją.

Susirašinėjo Lina Valantiejūtė