Apie gyvenimą Jehovos liudytojų šeimoje atsiminimus parašiusi D. Rudžinskaitė: buvau auginama kaip nuolanki kankinė

„Knyga „Pasaulietė“ – tai pasakojimas apie mano praeitį ir, deja, kažkieno dabartį. Noriu atkreipti visuomenės dėmesį į vaikus, augančius netradicinėse šeimose ir kultūrose. Kol vieni tėvai augina būsimus piliečius, kiti, deja, tik paklusnius sekėjus. Neskatinu pirštu baksnoti į kitokius, tiesiog noriu pasidalinti patirtimi ir pakviesti būti atidžiais savo aplinkos stebėtojais“, – sako Jehovos liudytojų šeimoje Šiauliuose gimusi ir augusi fotografė, stilistė Deimantė Rudžinskaitė, debiutuojanti atsiminimų knyga „Pasaulietė“.

„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad mormoniškas jos gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. Tik Deimantė gelbstisi taip arti, kad kūnas pagaugais nueina suvokiant: ši istorija nutiko mūsų kieme“, – sako knygą perskaičiusi D. Filmanavičiūtė.

Tikra istorija apie gyvenimą Jehovos liudytojų šeimoje

Augdama Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio, todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nebijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų… Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.

„Pasaulietė“ – tai ir istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.

Atima kvapą atvirumu

 „Gyvenimas yra visoks, ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės? O gal pamokos? Knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio. Lenkiu galvą už narsią širdį ir didelę meilę gyvenimui“, – perskaičiusi knygos rankraštį įspūdžiu dalijasi strateginės komunikacijos specialistė, rašytoja, autorinių laidų vedėja Viktorija Urbonaitė.

Nuo leidyklos pasiūlymo papasakoti savo istoriją iki pačios knygos pasirodymo prabėgo penkeri metai. Autorė sako, kad per tą laiką įvyko didžiulių pokyčių – ne tik rankraštyje, bet ir jos gyvenime.

„Ilgas knygos rašymo laikotarpis padėjo suvokti savo pačios požiūrį į man nutikusius dalykus, turėjau užtektinai laiko viską nuodugniai išanalizuoti. Pradiniame rankraštyje buvau tokia, kokią mane ir augino, – nuolanki kankinė. Tačiau kasmet rankraštis darėsi vis drąsesnis ir atviresnis. Dabar galiu be baimės pasakyti, kad visas duris išspardžiau ir laisvai vaikštau po savo vidinį pasaulį. Jei palyginčiau pirmąjį rankraštį su tuo, ką skaitytojai ras knygoje, turbūt nerasčiau nė vieno panašumo. Tą patį pasakyčiau ir apie savo vidų“, – sako atvirais atsiminimais knygoje pasidalinusi Deimantė.