„Buvusi žmona“ – literatūros šedevrui „Didydis Getsbis“ prilygstanti istorija

Romanas, nenusileidžiantis vienam didžiausių XX amžiaus Amerikos literatūros šedevrų „Didžiajam Getsbiui“. Tokių skambių ir pelnytų palyginimų šiandien sulaukia prieš beveik šimtmetį išleistas ir šiemet vėl atgimęs romanas „Buvusi žmona“. Amerikiečių rašytoja, to meto grietinėlės pažiba Ursula Parrott (1899–1957) šią knygą parašė pati išgyvenusi ankstyvą audringą ir nesėkmingą santuoką.

Tarp dviejų karų ir Didžiosios depresijos išvakarėse pasirodęs romanas „Buvusi žmona“ labai drąsiai kalbėjo apie kintančius romantinių santykių modelius. Pasauliui staigiai keičiantis moterys nerangiai stumėsi seksualinės revoliucijos link, bet tebebuvo prisirišusios prie Viktorijos laikų moralės. Romanas atspindėjo paniką, kurią išgyveno moterys, patyrusios laisvę, tačiau iki galo nesuvokusios jos pasekmių. „Buvusi žmona“ – įspūdingas lūžio laiko liudijimas, o kartu gyvas ir aštrus pasakojimas apie santykių peripetijas, kurios tebepančioja mus ir šiandien. Romanas, pilnas žadą atimančių įžvalgų apie meilę, darbą ir gyvenimą.

Ką reiškia būti paliktam

1924 metai, Niujorkas. Piteris ir Patricija – moderni pora, tikinti nevaržančia ir laisva meile. Abu rūko. Abu dirba. Abu mėgaujasi naktiniu gyvenimu ir atleidžia vienas kitam trumpus paklydimus. Bet vieną dieną viskas pasikeičia. Piteris pareiškia, kad nori skyrybų. Patricijai teks susitaikyti su buvusios žmonos statusu. Tačiau ką iš tiesų reiškia ši etiketė?

Skyrybas išgyvenusi Patricija patiria kažką panašaus į ketvirčio amžiaus krizę. Pabaigusi įtemptą darbo dieną, kurios metu rašo reklaminius mados tekstus universalinei parduotuvei, ji perka drabužius, kuriems neturi pinigų, darosi grožio procedūras, pakartotinai klausosi tų pačių dainų ir svarsto, kodėl širdgėla vis užkerta kelią meilei.

Žinoma, per šimtą metų daug kas pasikeitė – vietoj aligatorių kriaušių valgome avokadus, o vietoj telegramų siunčiame žinutes, tačiau meilė, pinigai, linksmybės ir bėdos niekad nenustos mums rūpėti. Romane „Buvusi žmona“ U. Parrott kritikuoja moterims keliamus dvejopus standartus ir atvirai prabyla apie neištikimybę, vienatvę ir smurtą artimoje aplinkoje, išvelka skyrybas iš moralinės gėdos drabužio ir svarsto, kaip asmeninio gyvenimo šurmulyje iš naujo atrasti save. Šiandien knygą skaitome kaip sukrečiantį pasakojimą apie tai, ką reiškia norėti ir ką reiškia būti paliktam. Dabar gyvename pasaulyje, kuriame dauguma iš mūsų pažįsta ir vieną, ir kitą jausmą.

Likučių moteris

Pirmą kartą, 1929 metais, romanas „Buvusi žmona“ buvo išleistas slapyvardžiu, tad spauda aistringai ėmė spėlioti, kas slepiasi po anonimiškumo skraiste. Daug kas vos pasirodžius knygai teisingai įvardijo, kad romano autorė – žurnalistė ir mados straipsnių rašytoja Ursula Parrott, nepaprastai panaši į stilingai sušukuotą trumpaplaukę pagrindinę „Buvusios žmonos“ veikėją. Ankstyvos ir nesėkmingai pasibaigusios vedybos su  „The New York Times“ žurnalistu Lindesay Parrott Ursulą įkvėpė parašyti šią knygą. Tad kas buvo šis romanas – išpažintis, fantazija ar kaltinimas kultūrai, kuri pernelyg greitai keičiasi, kad pamatytų tų pokyčių aukas?

Nors iš pradžių romanas „Buvusi žmona“ buvo traktuojamas kaip rašytojos pritarimas pavojingam naujam kultūros modeliui, pati U. Parrott skaudžiai suvokė dvigubus standartus, kurie ir toliau smerkė „merginas, kurios tai daro“. Išsiskyrusias moteris, tokias kaip ir ji, tris kartus nelaimingai susituokusi rašytoja vadino likučių moterimis. Tokia ir pagrindinė romano „Buvusi žmona“ veikėja Patricija – apžiūrinėjanti vos matomas, veidą raižyti pradėjusias raukšles ir girdinti sieninio laikrodžio tiksėjimą. „Likučių moteris neturi galimybės pasenti,“ – rašė U. Parrott po to, kai pasirodė „Buvusi žmona“, – „ir darbe, ir socialiniame gyvenime ji pradeda konkuruoti su jaunesnėmis moterimis. O šios varžybos negailestingos.“

Glamūras, džiazas ir žvaigždėtas Niujorkas

Viliojantis darbas glamūriniuose žurnaluose, patefonai, džiazo klubai, kinas, suknelės iš „Vionnet“, kylantis Niujorkas, draudžiami kokteiliai ir ilgos vakarėlių naktys. Šios detalės puikiai atskleidžia laikmečio dvasią, o kartu įtvirtina dirbančios, nepriklausomos ir laisvę prisijaukinti besistengiančios merginos portretą. Apie romano „Buvusi žmona“ sėkmę liudija ir Holivudo ekranizacija „Skyrybos“. Tiesa, kuriant scenarijų romano idėja buvo gerokai apkarpyta ir cenzūruota, bet filmas sulaukė sėkmės, o pagrindinį vaidmenį sukūrusi to laiko diva Norma Shearer pelnė Oskarą už geriausią aktorės vaidmenį.

Būtent moterų portretai šiame romane nepalieka abejingų. Nuo visiškos nevilties „Buvusios žmonos“ veikėją Patriciją gelbėja draugystė su kitomis ryškiomis moterimis, net kai tenka su jomis konkuruoti. Atsiplėšti nuo knygos neleidžia šmaikščios moterų replikos, rafinuoti dialogai ir… Niujorkas. Šviesos, konfliktai, laisvė, suvaržymai ir didžiulės išlaidos – šis miestas tampa atskiru knygos veikėju. Tai kalėjimas, kuriame, kai tam ryžtiesi, lieki visą gyvenimą, tačiau tai gerai įrengtas kalėjimas, todėl nesunku jame likti – taip Niujorką apibūdina vienas iš romano „Buvusi žmona“ veikėjų. U. Parrott mylėjo Niujorką ir vadino jį spindinčiu.

Skandalai, nustelbę talentą

Šiandien rašytoją U. Parrott atrandame iš naujo, o kas nutiko, kad kadaise jos kūrinių užburti skaitytojai staiga nusisuko? Atrodytų, Ursulos istorija klostėsi tobulai – jauna mergina labai nori tapti žurnaliste, praėjusio amžiaus pirmoje pusėje įgyja išsilavinimą, įveikia seksistiškai nusiteikusių redaktorių nuostatas ir kuria karjerą. Visą ketvirtąjį dešimtmetį Parrott publikuoja trumpus apsakymus ir serijinius romanus moterų žurnaluose, jos vardas dažnai minimas šalia Holivudo žvaigždžių, susijusių su jos rašytais scenarijais ir kino ekranizacijomis.

Nors atrodė, kad viskas klostosi gerai, moters gyvenimas vis ėjo blogyn. Trys sutuoktiniai, skausmingi romanai (vienas jų su žolę rūkančiu oro pajėgų eiliniu, kuris buvo 17 metų už ją jaunesnis), abortai, turto švaistymas, kaltinimas už pagalbą eiliniui dezertyruoti, kaltinimas vagyste ir galiausiai tapimas bename. Šis lemtingas skandalas įvyko, kai U. Parrott buvo apkaltinta pavogusi sidabrinius indus iš bičiulio, kurio namuose apsistojo rašyti naujo romano. Buvo išduotas jos arešto orderis ir paskutinius penkerius metus moteris praleido slapstydamasi. Parrott mirė būdama penkiasdešimt septynerių slaugos ligoninėje, kur slėpėsi svetima tapatybe. Vienintelis privalumas, kad taip jai pavyko pergudrauti paskalų ieškančius žurnalistus.

Nesunku suprasti, kad U. Parrott rašytojos karjerą užgožė skandalai. Jos maištingumas ir neapdairumas prarado žavesį, kai publika nustojo į tai žiūrėti, kaip į jauno žmogaus klaidas. Rašytojos sūnus Marc Parrott mamos gyvenimą apibūdino ispanų ir amerikiečių filosofo bei rašytojo George Santayna mintimi: mes įsiveliame į baisiausias bėdas, nes kai kuriuos žmones traukia dramatiškai gyventi pasaulyje, kuris nė iš tolo nėra dramatiškas.