Lietuviškai pasirodo naujas Herbjørg Wassmo romanas: „Esu tokia sena, kad, jei dar noriu ką nors parašyti, turiu tai padaryti dabar!“

„Duokite man dar vieną saulėtekį, dar vieną audrą. Ir aš padėkosiu už gyvenimą. Tačiau taip pat mielai padėkočiau už dar truputį laiko, kad galėčiau užbaigti naujos knygos rankraštį“, – taip praėjusių metų pabaigoje kalbėjo norvegų rašytoja Herbjørg Wassmo. Rašymas jai yra ir visada buvo gyvenimo ir mirties klausimas.

Paskutinė 1942 metais gimusios norvegų literatūros žvaigždės, garsios trilogijos „Dinos knyga“, „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“ autorės, knyga išleista 2021-aisiais. Šiais metais Lietuvos skaitytojai turės galimybę romaną „Mano žmogus“ skaityti lietuviškai – jausmingą pasakojimą apie dviejų brandžių žmonių meilę išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą išvertė H. Wassmo romanų vertėja, premijos „Vertėjo krėslas“ laureatė Eglė Išganaitytė.

Romanas „Mano žmogus“ yra H. Wassmo knygos „Septintas susitikimas“ tęsinys, pasakojantis apie dailininkę Rutą ir rašytoju tapti nusprendusį verslininką Gormą. Nuo pat pirmojo atsitiktinio susitikimo vaikystėje jie užima vietą vienas kito sąmonėje, tačiau jų santykiai prasideda vyresniame amžiuje, kai išyra jų santuokos. Jie abu nori išgyventi tikrą gyvenimą ir tikrus jausmus, tačiau tą norą laužo ir užaštrina Šiaurės Norvegijos oras ir žemiškas aplinkinių požiūris į būtį ir jausmus.

H. Wassmo yra ne kartą sakiusi, kad romaną parašyti paskatino jos vyras, o ji priėmė iššūkį sukurti knygą apie tokį banalų dalyką kaip meilė. Tačiau rašytoja neria giliau, ji kalba apie maištą prieš sąlygas, kurias siūlo gyvenimas, ir apie kainą, kurią už tą maištą tenka sumokėti. Tačiau svarbiausia knygos tema – deginantis poreikis sutikti žmogų, kurį galėtum pavadinti savu.

Praėjusių metų pabaigoje rašytoja H. Wassmo sutiko atsakyti į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus. Iš norvegų kalbos rašytojos atsakymus išvertė vertėja E. Išganaitytė.

Lietuvos skaitytojai jus labai myli – knygos vis leidžiamos ir leidžiamos iš naujo. Su nekantrumu jie laukia pasirodant naujausios jūsų knygos „Mano žmogus“. Ar jaučiatės įminusi sėkmingos rašytojos paslaptį?

Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad Lietuvoje turiu tiek skaitytojų. Taip pat džiaugiuosi turėdama tokią vertėją ir tokią leidyklą. Kalbant apie mano sėkmę, nelabai žinau, ką į tai atsakyti. Rašytojas negali to numatyti. Bet vėlgi – aš tuo džiaugiuosi.

Kai rašiau „Septintą susitikimą“, romano „Mano žmogus“ planuose nebuvo. Niekada neplanuoju rašyti tęsinių. Jei užsikraučiau tokią naštą, tai suvaržytų mano laisvę spontaniškai pasirinkti, apie ką rašyti. Ir šio romano ėmiausi ne todėl, kad per koronaviruso karantiną teko atsiriboti nuo pasaulio. Tačiau turiu prisipažinti, kad pandemija man suteikė pačias geriausias sąlygas ramiai dirbti – dėmesio neblaškė nei šeima, nei darbinės kelionės, nei draugai. Dar ligi tol Gormas ir Ruta buvo spėję įsitvirtinti mano mintyse. Tad vieną rytą, sėdusi prie savo rašomojo stalo, pasidaviau spaudimui ir pradėjau rašyti. Tai irgi turi priešistorę. Per vieną mudviejų su vyru kelionę, maloniai vakarieniaujant, jis provokuojamai paklausė: „Kada pagaliau parašysi romaną apie Meilę?“ Kone įsižeidusi pamokslaujamu tonu jam atšoviau, kad gera literatūra negali būti paremta naiviomis meilės istorijomis. Jis nesiliovė manęs erzinti, sakė, kad gera literatūra priklauso nuo to, ar rašytojui pakanka talento visa tai paversti literatūra! Vyras sugebėjo mane taip išprovokuoti, kad nieko kito neliko, kaip tik vėl suvesti savo romano veikėjus draugėn. Kaip man tai pavyko literatūrine prasme, palieku spręsti savo skaitytojams.

Vėlgi turiu prisipažinti, kad niekada neplanuoju savo romanų tęsinio. Toks mąstymas slopina vaizduotę ir kūrybiškumą. Mano darbo diena gali būti tokia pat nenuspėjama, intriguojanti ir varanti į neviltį kaip ir mano skaitytojų. Dažnai apima apmaudas, kai paaiškėja koks nors veikėjo talentas ar kokia nors gyvenimo situacija, apie kuriuos nieko nenusimanau. Tada praleidžiu daugybę laiko, mėgindama į tai įsigilinti. Tad tada, kai tapo aišku, kad Gormas yra rimtai nusiteikęs pasitraukti iš šeimos verslo ir atsidėti literatūros studijoms bei kūrybai, tikėjausi, jog mano darbas palengvės. Tačiau Gormas – sudėtinga asmenybė, be to, jis vyras, teko susidurti su vis naujais iššūkiais.

Iš savo skaitytojų nuolat sulaukiu kritiškų pastabų dėl to, kaip sprendžiu šiuos iššūkius. Ir nieko čia nepadarysi. Aš neturiu vieno teisingo atsakymo apie prasmes, įvykius ar jausmus, jo nepateikia ir mano romanai. Tai, kad mano knygose nemažai kraujo, tragedijų ir mirčių, yra neišvengiama, nes juk stengiuosi rašyti apie gyvus žmones, o ne simbolines figūras. Gimimas ir mirtis paliečia kiekvieną žmogų. Nė vienas nuo to neišsisuka. Todėl literatūra privalo visa tai atspindėti.

Vis dėlto manau, kad knyga priklauso skaitytojui, būtent skaitytojas turi teisę turėti nuomonę ir atsakymus. Ne aš. Tačiau visada įdomu diskutuoti. Jei knyga parašyta seniai, galbūt jau esu parašiusi ir kitų knygų arba dirbu prie kokio nors kito kūrinio, neretai paaiškėja, kad skaitytojas yra geresnis ekspertas, kad skaitytojas veikėją prisimena geriau už mane. Tai nuostabi patirtis.

Ar egzistuoja dalykai, galbūt ir jausmai, apie kuriuos niekada nerašėte?

Ar yra jausmų ir dalykų, apie kuriuos nesu rašiusi? Labai to tikiuosi. Tai tampa aktualu kiekvieną rytą, kai sėdu prie klaviatūros. Visada judėti į priekį.

Gali būti, kad nesąmoningai verčiu save siekti daugiau. Daug metų, kai dar gyvenau šalia Oslo fiordo, irstydavausi medine valtimi, paprastai rytais, kol kiti dar miegodavo. Ir daug plaukiodavau – ne greitai, bet ilgus nuotolius. Sergu epilepsija, bet niekada nesibaimindavau, kad gali ištikti priepuolis, kai plaukioju viena. Nė karto ir neištiko. Tačiau esu patyrusi priepuolių gatvėje, lėktuvuose ir oro uostuose. Su amžiumi jie taip padažnėjo, kad viena niekur nebekeliauju. Visur mane lydi vyras Bjornas. Jis nuramina žmones ir įtikina juos pasitraukti, kad galėčiau ramiai atsipeikėti. Tačiau visai įmanoma, kad haliucinacijos ir išgyvenimai, kuriuos patiriu tokio pabudimo fazėje, daro įtaką mano kūrybai. Juk esu rašiusi apie epileptikę Karną, Benjamino dukterį ir Dinos anūkę. Taigi bet kuriuo atveju galiu dėkoti savo gyvenimui už didelę pagalbą rašant knygas, pritraukusias tiek daug skaitytojų.

Ką veikia jūsų vaikai? Ar kuris iš jų pasekė jūsų, rašytojos, keliu?

Ne, mano vaikai nerašo knygų. Sūnus valdo dujomis varomą keltą, kuris kursuoja sudėtingu jūros ruožu Nordlande, Šiaurės Norvegijoje. Duktė dirba psichologe Trondheime, specializuojasi jaunimo sveikatos ir autizmo srityse. Vyro duktė, kuri man irgi kaip sava, vadovauja dideliam vaikų darželiui Osle.

Pagrindinės jūsų knygų herojės – moterys, vyrai tarsi papildo jų portretus.

Kaip pavyksta į savo personažus vyrus pažvelgti iš jų pozicijų?

Kiekvienas žmogus – vyras, moteris, translytis asmuo – turi savo žmogiškąją esybę, poreikį būti matomas, mylimas, suprastas ir pripažintas už tai, kas esi. Taip pat turime poreikį plėtoti savo gebėjimus įvairiomis kryptimis. Aš dažnai rašau iš moteriškos perspektyvos, tačiau mano romanuose yra ir vyrų paveikslų, pavyzdžiui, Dinos sūnus Benjaminas arba Gormas, romanų „Septintas susitikimas“ ir „Mano žmogus“ veikėjas, Rutos sūnus Toras. Susipažinau su jais sėdėdama prie savo rašomojo stalo, be jokių išankstinių nuostatų, įsigilinusi į kiekvieno gyvenimišką situaciją.

Neretai jie, mano vyrai, būna glaudžiau susiję su manimi nei moterys, mano pagrindinės veikėjos. Ir ne kartą esu pagavusi save, kad jiems jaučiu didesnę simpatiją ir meilę, nei sveika rašytojui. Kartais turiu pati sau priminti: per daug nepriartėk, neįsimylėk jo, išlaikyk pragmatišką, ironišką toną, nes juk taip geriausia tekstui.

Neturiu tvirtos nuomonės apie tai, ar moteris pajėgi rašyti apie vidinį vyro gyvenimą ir jausmus. Esu tai dariusi savo knygose. Ir nekukliai pasakysiu, kad jei Henrikas Ibsenas galėjo rašyti apie moteris ir jų gyvenimus, ir aš galiu rašyti apie vyro sielą ir jo seksualumą. Ibseno sukurti Hedos ir Noros paveikslai įėjo į pasaulinės literatūros istoriją. Žinoma, jis turėjo moterį savo namuose, ir tai turėjo jį kai ko išmokyti. Aš šalia savęs taip pat turiu žmogų, vyrą. Jis balsu man perskaito mano rankraščius, prieš išsiunčiant juos leidyklai. Jis daug mane išmokė apie tai, ką reiškia būti žmogumi vyro kūne.

Puiku turėti gerų pagalbininkų. Tai taip pat svarbu paskutiniame etape, prieš atiduodant kūrinį spaudai. Paskui jau būna vėlu. Be savo pirmojo skaitytojo Bjorno, turiu daug žmonių, padedančių man rinkti medžiagą knygoms. Neseniai išsikrausčiau iš didelės sodybos, kurioje buvo sodas ir šiltnamis. Darbai sode man padėdavo įsikrauti energijos, – tam, kad galėčiau pasodinti rožes, pirmiau turėdavau suskaldyti akmenis.

Ar kartais stumiate save į ekstremalias situacijas, kad pasiektumėte kūrybinių tikslų?

Nežinau, ar realybėje ieškau situacijų, kurios mane paskatintų rašyti geriau. Tačiau nemanau, kad dėl mano gyvenimiško bagažo, kuriame yra skausmo, gėdos, atskirties, nutylėjimų ir baimės, mano knygos tapo prastesnės. Juk galų gale tai, ką žinai apie buvimą žmogumi, yra dvasinis turtas.

Ar tarp meilės ir mirties dėtumėte lygybės ženklą? Ar rašytojos pasaulyje šie jausmai yra lygiaverčiai?

Nenorėčiau mirties prilyginti meilei. Kiekvienas žinome, kad kada nors mirsime. Tačiau ne kiekvienas patiria didelę meilę. Pacituosiu savo močiutės žodžius, kuriuos ji kadaise pasakė man, paauglei: „Atmink: sutikusi meilę, jos nepaleisk, atpažink ją ir nepaleisk. Nes vėliau gali ir nebesutikti.“ Gormas laikė ir nepaleido. Net ir tada, kai negalėjo būti kartu su Ruta.

Knyga priklauso tik skaitytojui, ne rašytojui, ne leidėjui, sakote. Ką jums reiškia

atsisveikinti su knyga?

Atsisveikinimas su knyga, prie kurios dirbta trejus metus, sukelia įvairių jausmų. Dažnai būnu tokia pavargusi ir pažeidžiama, kad džiaugiuosi galėdama jos atsikratyti. Geriausia, kai mintyse jau esu pakeliui į naują pasaulį ir nekantrauju ieškoti kitų žmonių, kitų likimų. Man visą laiką reikia judėti toliau!

Tai, kas vyksta pasaulyje, sakote, jums įkvepia daugiau pesimizmo nei optimizmo. Ar jūsų gyvenime būta laikotarpio, kai jautėtės rami ir laiminga? Plačiąja prasme.

Pasaulis – žiauri vieta. Žmonių blogis – beribis. Gamta kiekvieną sekundę įspėja apie laukiančią pražūtį. Bet aš niekam negaliu nieko patarti. Nes pati neįstengiu nieko pakeisti, kad pasaulis taptų geresnis. Tačiau kabinuosi į ramybės akimirkas savo sieloje. Ir kiekvieną dieną stengiuosi pradėti dėkingumu. Už tai, kad esu tokia privilegijuota, jog galiu sočiai valgyti, šokti svetainėje, nueiti iki rašomojo stalo, gebu mylėti kitą žmogų ir galbūt nusišypsoti nepažįstamam praeiviui gatvėje. Niekada netikėjau tuo skambiu žodžiu „laimė“, nebent tik trumpomis prošvaisčių akimirkomis.

Ar savo gyvenimą ir karjerą skirstote į etapus? Gal skaičiuojate juos knygomis?

Ne, nematuoju savo gyvenimo knygomis. Bet kartais prisimenu tuos laikus, kai išties tekdavo pakovoti, kad galėčiau rašyti. Kad galėčiau atsilaisvinti nedidelį kambarėlį ir pabūti vienumoje. Todėl suprantu, kaip jaučiasi mano jaunesni kolegos. Ypač plunksnos sesės. Visu etatu dirbant mokytoja ir auginant vaikus, tekdavo rašyti naktimis ir per atostogas. Net nežinau, kada miegodavau. Dabar esu privilegijuota. Turiu savo nuosavą kambarį, pati galiu disponuoti savo laiku. Ir žinau, kad esu tokia sena, jog, jei dar noriu ką nors parašysiu, turiu tai padaryti dabar! O rašyti privalau taip lėtai ir kruopščiai, kad tekstas būtų pakankamai geras. Šiuo metu tas nebaigtas rankraštis – svarbiausia mano gyvenimo knyga. Tai mano atsakomybė. Diena prasideda prie rašomojo stalo, pora valandų iki pusryčių. Pirmiausia pasižymiu, koks tą dieną oras, vėjas ir temperatūra. Man tai suteikia saugumo jausmą. Tada stengiuosi užsimiršti ir pasinerti į rankraštį.

Galvodama apie savo gyvenimą, kur dažniau žvalgotės – į ateitį ar į praeitį?

Kaip jau minėjau, esu linkusi žiūrėti į priekį. Dėl savo senyvo amžiaus daug galvoju apie mirtį. Juk tai – paskutinė scena kiekvieno žmogaus gyvenime.

Kaip manote, apie ką šiandien šiame neramiame pasaulyje iš tiesų verta diskutuoti?

Grįžtant prie neramaus pasaulio temos, man atrodo, kad yra per daug diskusijų, per daug siauro akiračio despotų, per daug kalbų ir nenuoširdžių pasiteisinimų, bet mažai svarbių darbų, kad būtų sustabdyta beprotystė. Vis dėlto būtina, kad žmonės, kurie nesusitinka vieni su kitais, susitiktų ir diskutuotų. Kai nėra bendravimo, kyla nesusipratimų ir karų. Puiku, kai diskutuojama, kokių veiksmų imtis, kad būtų užkirstas kelias blogiui ir neapykantai. Tik taip galima garantuoti gyvenimą kuo didesniam skaičiui vaikų.

Man pačiai nepaprastai pasisekė. Duokite man dar vieną saulėtekį, dar vieną audrą. Ir aš padėkosiu už gyvenimą. Tačiau taip pat mielai padėkočiau už dar truputį laiko, kad galėčiau užbaigti šį rankraštį.