Knyga „Gamtos terapija“: kaip medžiai, vandenys ir paukščiai padeda mums gyti

Knyga „Gamtos terapija“: kaip medžiai, vandenys ir paukščiai padeda mums gyti

„Palikite telefoną namuose, išeikite į mišką ar gamtą bent valandai ir įsivaizduokite, kad turite marias laiko ir išgirdę paukščio giesmę galite įsiklausyti, o pajutę įdomų kvapą pamėginti juo pasekti. Gali būti, kad iš pradžių bus labai sunku“, – patarimu dalijasi psichologė-psichoterapeutė, knygos „Gamtos terapija“ autorė Giedrė Žalytė.

Visa mūsų aplinka, o ypač gyvoji, jeigu į ją įsižiūrime, veikia kaip veidrodis, kuris gali padėti suprasti ir pamatyti save tokius, kokie esame. Tad knyga „Gamtos terapija“ – tarsi gydančių gamtos atspindėjimų rinkinys, skatinantis stabtelėti ir atpažinti bei patyrinėti mūsų viduje arba santykiuose su kitais žmonėmis vykstančius procesus.

G. Žalytė knygoje dalijasi patirtimis iš gamtos terapijos užsiėmimų, atranda labai įdomių paralelių ir netikėtai interpretuoja mūsų tautosaką bei mitologiją. Kaip sako knygos autorė, gamta mums padeda suvokti, kad viskas turi savo laiką, padeda pajusti visokią realybę, kartais net gana skausmingą. Tačiau būtent to kartais labai reikia.

Plačiau apie knygą „Gamtos terapija“, kaip sugebėti kitaip išeiti į gamtą ir kodėl apskritai mums kas nors turi aiškinti, kaip būti gamtoje, su psichologe-psichoterapeute G. Žalyte kalbasi Raminta Jonykaitė.

 Atrodo, kad gamta – natūrali mūsų visų dalis, esanti labai šalia, tai kodėl reikia tokių nuorodų, kaip prieiti prie gamtos, būti su ja ir joje?

Sakyčiau, gana dažnai mums reikia ne nuorodų ir ne naujos informacijos, o priminimų, galbūt įkvėpimo, pavyzdžio, kartais netgi leidimo stabtelėti, įsiklausyti, įsižiūrėti. Netgi leidimo šią akimirką nieko „naudingo“ ar „ypatingo“ nedaryti. Kaip kartais juokauja gamtos terapijos užsiėmimų dalyviai, kažkodėl turime susimokėti pinigų ir ateiti į užsiėmimą, kad kas nors mums duotų „užduotį“ eiti tyrinėti medžių kamienų. Ir tada jau einame, ir dažnai netgi kažką svarbaus apie savo gyvenimą suprantame į tuos kamienus atidžiai žiūrėdami. Tai kodėl patys negalėtume to daryti? Žinoma, kad galime, bet dažniausiai automatiškai darome tai, ką daro aplink mus esantys žmonės – skubame, tikriname telefonus, plepame, planuojame, ką paskui veiksime, ir pan.

Esate baigusi norvegų kalbą, vėliau pasukote į psichologiją, tad kaip jūs pati atsigręžėte į gamtą ir atradote tą gydomąją gamtos galią?

Augau nedidelėje gyvenvietėje, iki trejų metų gyvenome name, kur buvo didelis kiemas ir sodas. Paskui persikėlėme į kitą vietą, kur kiemas jau buvo maženis, bet aplink plytėjo pievos ir laukai, netoli buvo miškas. Daug metų į mokyklą eidavau lauko keliukais. Su šeima dažnai traukdavome į mišką pasivaikščioti, grybauti, uogauti, iškylauti. Kai keletą dienų svečiuodavosi iš toliau atvykę giminės, dažnai irgi visi kartu traukdavome į mišką, kurdavome laužą, ten gamindavomės maistą ir leisdavome laiką. Kartais kaimynų geranoriškai būdavome ir „miškiniais“ pavadinami. Tuo metu aš, žinoma, negalvojau, koks tai turtas, nes, kai esame vaikai, viską priimame kaip savaime suprantamus dalykus.

Paskui išvažiavau studijuoti į Vilnių, nuo gamtos šiek tiek nutolau, daug gilinausi į kalbas, paskui į psichologiją ir psichoterepiją. O gamta apie save priminė tokiu įdomiu būdu: 2016 metais išvažiavau studijuoti ir dirbti į Škotiją, ir taip susiklostė aplinkybės, kad daugumą laiko tais metais praleidau mažyčiame Orknio salyne, esančiame Škotijos šiaurėje. Važiuodama į darbą kasdien matydavau laukus, besiganančias avis, jūrą, būrius paukščių. Per tuos metus supratau, kaip gera gyventi be transporto spūsčių, kaip man patinka, kai per savo namų duris žengiu tiesiai ant žemės, o neturiu leistis iš kažkelinto aukšto. Supratau, kaip pasiilgau gamtos ir kaip gerai joje jaučiuosi. Kaip tik po to ir apsisprendžiau mokytis miško terapijos.

Gamta turi galią grąžinti žmogų į realybę – esate sakiusi viename interviu. Tad žvelgiant ir į jūsų knygą, kaip apibūdintumėte, kur slypi gamtos galia? Ar iš tikrųjų ji turi tokią galią žmogui? Man įdomi knygos mintis, kad gamta padeda lengviau priimti savo, o kartu gyvenimo netobulumą.

Gamta pati visada yra reali, joje nėra apsimetinėjimo, galbūt todėl ir mus ji kviečia būti tokius, kokie esame, pripažinti savo gyvenimo situaciją, amžių, tarsi „atsistoti ant žemės“. Žvelgdami į gamtą, matome jos natūralius ciklus, kaip viskam ateina savas laikas. Gamta taip pat švelniai primena ir apie tai, kad laikas ne tik ateina, bet ir praeina, ir arba mes per jį kažką nuveikiame, arba ne. Tad gamta, mano galva, grąžina mus į visokią realybę, kartais ir į gana skausmingą, tačiau būna, kad kaip tik to labiausiai ir reikia.

Žinoma, jeigu esame išmokę siekti tobulumo, daug kas gamtoje gali iš pradžių ir erzinti, nes ji nėra tobula. Nerasime nei tobulo medžio, nei tobulo miško. Jei gerai įsižiūrėsime, visur rasime ką nors aplūžusio, aptrupėjusio, sulinkusio, gal ir sergančio. Bet kartu, žiūrėdami į visa tai, galime suvokti, kad to visiškai pakanka. Kad tai, kas gyva, nebūna tobula.

Ar pastebite, kad šiandien žmonės vis daugiau gręžiasi į gamtą? Gal tam įtakos turėjo ir pandemija, kai gamta turbūt buvo vienas iš tų retų nusiraminimo šaltinių?

Žmogus sukurtas ryšiui. Kai mes jaučiamės su niekuo prasmingai nesusiję, tai kelia emocinį skausmą. Kaip tik pačioje pandemijos pradžioje pasirodė mokslinė publikacija apie tai, kad, kai žmogus vienišas, jo smegenys siunčia panašius pavojaus signalus, kaip badaujant. Būti „vieniša sala“ žmogui nėra natūralu. Tačiau ryšį mes galime megzti ne tik su žmonėmis, bet su viskuo, kas gyva. Mūsų protėviai tai puikiai žinojo ir draugavo ir su medžiais, ir su žalčiais. Ir dainose kreipdavosi ir į rūtas, ir į linus, ir į ąžuolėlį.

Daugybė žmonių ir šiandien užmezga stiprius ir jiems labai svarbius ryšius su savo augintiniais, tačiau taip pat neretai pasitaiko, kad užsimezga stiprus ryšys, pavyzdžiui, su jūra ar mišku. Gal žmonės apie tai taip tiesmukiškai nešneka, bet turbūt visi esame girdėję apie palangiškius ar klaipėdiškius, kurie niekaip nesutiktų gyventi toli nuo jūros. Taip pat, jeigu šalia mūsų namo auga, pavyzdžiui, beržas ar kitas medis, ir jį nulaužia audra, daugeliui žmonių kyla liūdesys. Tai rodo, kad mes buvome prisirišę prie šio medžio ir gedime jo netekties. Manau, pandemija buvo gera proga daugeliui žmonių susimąstyti apie svarbiausias vertybes, o gamta daugeliui iš mūsų yra vertybė, kuria nepakankamai rūpinamės.

Eglė žalčių karalienė ir dar daug motyvų, ateinančių iš tautosakos bei mitologijos. Kuo jums svarbi būtent ši knygos dalis? Ir kaip dabar madinga sakyti, kuo mitologija ir tautosaka aktuali šių dienų žmogui?

Man ir pačiai buvo netikėta, kai, daugelį metų studijuojant psichologiją, psichoterapiją, domintis įvairiomis jos mokyklomis, galiausiai natūraliai ėmė kilti mintys apie tai, kaip psichologijos ir psichoterapijos žinios užkoduotos ir mūsų mituose, sakmėse, pasakose. Tačiau šiaip ši idėja tikrai nėra nauja. Pavyzdžiui, jungistinės krypties psichoterapeutas Fritz Kunkel yra sakęs, kad studijuoti psichologiją galime trim būdais: domėdamiesi graikų mitologija, skaitydami Jungą bei stebėdami.

Kadangi esame baltai, norėdami suprasti save, galime daug svarbios informacijos ir įžvalgų rasti tyrinėdami savo baltiškąją mitologiją ir pasaulėjautą. Kartais mes taip norime būti pasaulio piliečiai, kad skubame „išsirengti“ iš savo baltiškų ar lietuviškų marškinių, tačiau mūsų protėvių patirtys, pasaulėjauta, išgyventos traumos ir sukaupta išmintis glūdi giliai kiekviename iš mūsų.

Skeptikų klausimas – kodėl reikia mokytis būti gamtoje? Negi to nesugebėčiau aš pats?

Mokytis, ko gero, čia nieko ir nereikia, vaikystėje visi tai mokėjome natūraliai. Pats svarbiausias dalykas, ko gero, atrasti savo ryšį su gamta. Būna, kad žmonės ateina į gamtos terapijos užsiėmimą ir paskui sako: aš dažnai pats vienas einu pasivaikščioti ir supratau, kad vis dėlto tuomet ir jaučiu gamtą stipriausiai, o kitų buvimas šalia mane blaško. Ir tai visai suprantama. Tačiau yra žmonių, kuriems priešingai: jiems kaip tik didelis atradimas, kad galima kartu tylomis tyrinėti gamtą, o paskui, susėdus į ratą, pasidalinti pastebėjimais, tarsi sudėti visų žmonių patirtas įžvalgas į vieną bendrą „katilą“, pajusti, kaip kitų dalyvių netikėti pastebėjimai mus nustebina, įkvepia, sujaudina.

Aš pati po kiekvieno užsiėmimo grįžusi užsirašinėju, kad nepamirščiau, kiek visokių nuostabių įžvalgų dalyviams kilo. Ir gana dažnai užsiėmimui einant į pabaigą žmonės pasako, kad jaučiasi artimesni ir tai vietai, kurioje buvome, ir kitiems dalyviams, ir patys sau. Būtent tai, ko gero, ir yra gamtos terapijos esmė: bendrystė su gamta ir žmonėmis, o ne žinios ar sugebėjimai.

Koks būtų jūsų pirmas patarimas – išeikite į mišką ir tada… Kad žmogus pasijustų geriau, nurimtų ir žengtų toliau?

Sakyčiau taip: palikite telefoną namuose, išeikite į mišką ar gamtą bent valandai ir įsivaizduokite, kad jums vėl penkeri: turite marias laiko ir galite apžiūrėti ir pačiupinėti kiekvieną įdomų akmenėlį, ką tik norisi pauostyti, išgirdus paukščio giesmę – įsiklausyti, pajutus įdomų kvapą – gal net pamėginti juo pasekti. Tą valandą leisti sau žaisti ir mėgautis. Ir gali būti, kad iš pradžių bus labai sunku…