„Turbūt sveikiausia būtų nematuoti kitų pagal save, gal net apskritai nematuoti, o tiesiog būti ir leisti būti kitiems. Man tai nepavyko, jaunystėje patyriau gan stiprų spaudimą padaryti dalykus „laiku“. Dėl to iš dalies turbūt ir emigravau“, – prisipažįsta rašytoja Vaiva Rykštaitė, kurios romanas „Trisdešimt“ po šešerių metų sugrįžta su nauju dizainu.
Kazimiero Barėno premija įvertinto romano centre pagrindinė veikėja Jurga – į Londoną emigravusi ir ten naują gyvenimą bandanti sukurti moteris, su baime laukianti trisdešimtmečio, nes daug ko nespėjo padaryti „laiku“. Tačiau šis romanas skirtas tikrai ne tik laukiančioms trisdešimtmečio. Jis kalba apie pačius universaliausius jausmus ir savęs paieškas pasauly. Ir apie tai, kaip tas pasaulis gali staigiai apsiversti, nes rašytoja nukelia ir į Jurgos vaikystę, prosenelės namus bei pasakoja dramatišką prosenelės istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Beje, tarpukario ir karo metų Kauno istorijos paremtos tikrais faktais, kai kurie jų atkeliauja iš pačios V. Rykštaitės šeimos.
Sugrįžęs romanas „Trisdešimt“ bus puiki proga susitikti su V. Rykštaite Vilniaus knygų mugėje vasarį, o dabar apie istoriją, kurios veikėjų likimai šiandien taip stipriai jaudina ir palieka daug minčių, su V. Rykštaite kalbasi Raminta Jonykaitė.
Romanas „Trisdešimt“ sugrįžta po šešerių metų. Daug per tą laiką pasikeitė ir tavo gyvenime, ir apskritai pasaulyje. Su kokiomis mintimis pasitinki sugrįžtančią knygą? Kaip ji tau atrodo dabar?
Pagimdžiau dar vieną vaiką! Dabar toks gyvenimo etapas (o gal jis toks liks visada?), kad gyvenimą matuoju vaikais, jų būviu ir pasiekimais. Pasaulis vis labiau kraustosi iš proto, bet vienas dalykas stiprėja – noriu išlaikyti kuo artimesnį dvasinį ryšį su proseneliais, apskritai su visais, taip pat ir su tais, kuriuos aprašiau romane „Trisdešimt“.
Greitėjant gyvenimo būdui, imu ilgėtis to mitinio laiko, kurio nepatyriau, tik įsivaizduoju. Laiko, kai prosenelė žaisdavo pasjansą, valgydavo smetonišką grietinėje virtą kiaušinį ir gėrimus pilstydavo iš jau tada seno grafino. Kodėl dabar nepavyksta sulėtinti tempo? Ar man užtektų savo kombučią perpilti į grafiną ir jausmas prie stalo jau būtų kitoks? O gal aš tik įsivaizduoju, kad anuomet viskas vyko lėčiau? Šie klausimai man kyla kasdien. Todėl ir knyga man atrodo lygiai tokia pat aktuali, nes ji yra ir apie šiuolaikinę 21 amžiaus pradžios moterį, ir aną 20 amžiaus pradžios moterį. Apie dabarties privilegiją ieškoti sąvęs ir praeities pamokas, kad „savęs“ apskritai gali nebelikti, kai tenka bėgti nuo bombų.
Trisdešimt – amžius, kurio romano veikėja laukia su paniška baime. Aišku, tame ir daug ironijos. Kaip šiandien žvelgi į tą trisdešimtmetę, ieškančią vietos pasaulyje?
Aš tikrai bijojau trisdešimtmečio! Dabar artėjančio keturiasdešimtmečio nebijau, bet nuoširdžiai bijau penkiasdešimtmečio. Taip jau yra, kad mane nuo vaikystės gąsdina skaičiai, tačiau bėgdama nuo jų aš taip skubu, kad daug visko nuveikiu. Nežinau, kokios dabar yra trisdešimtmetės, gyvenu savo burbule Havajų kaime. Bet noriu tikėti, kad knyga tinka bet kokio amžiaus žmonėms. Patarimų, ką daryti, kai artėja trisdešimt, čia nerasite. Nereikia tapatintis ir su pagrindine heroje, Londone gyvenančia emigrante Jurga. Nes ji nėra, kaip toj dainoj „I’m every woman“. Priešingai – ji savotiška, traumuota, nesaugi, ieškanti. Bet, kaip ir visi, Jurga ieško meilės.
Laiku sukurti šeimą, susilaukti vaikų, padaryti karjerą, įsigyti būstą – apie tokį aplinkos spaudimą moteriai pasakoja romanas „Trisdešimt“. Kaip manai, ar šiandien šis požiūris šiek tiek keičiasi? Ar vis tiek labai stiprus tas moters „galiojimo laikas“? Bet gal einant metams mes pačios į tai žvelgiame šiek tiek kitaip? T. y., kad niekur nedingsi, vis tiek kiekviena turi pereiti tuos pačius (ar panašius) gyvenimo ratus.
Metams bėgant aš, matyt, bobėju ir pasaulį pradedu matyti taip, kaip mato vyresnės giminės moterys. O gal tiesiog pastebiu dėsningumus? Anksčiau itin pykau dėl žodžių „senmergė“ ir „senbernis“ vartojimo ir egzistavimo apskritai. Dabar matau, kad šie žodžiai gan taiklūs, turbūt atsiradę ne be priežasties, apibūdinantys tam tikrus žmogaus tipus, kai vieni gyvenantys žmonės tampa ekscentriški ir infantilūs. O gal čia tik aš taip matau iš daugiavaikės mamos varpinės?
Mane solo moterys turbūt nužvelgia su gailesčiu kaip netekusią savasties, kai aš mintyse sakau „senmergė“ apie moterį, užstrigusią individualybės visatoje. Bet čia gi kreivi veidrodžiai, kai vieni kituose matome tai, ko patys neturime, bet gal norėtume? Turbūt sveikiausia būtų nematuoti kitų pagal save, gal net apskritai nematuoti, o tiesiog būti ir leisti būti kitiems. Man tai nepavyko, jaunystėje patyriau gan stiprų spaudimą padaryti dalykus „laiku“. Dėl to iš dalies turbūt ir emigravau.
Greta gyvenimą Londone kuriančios ir savo vietos ieškančios Jurgos romane paraleliai pasakojama Jurgos promočiutės Silvijos istorija, nukelianti į tarpukario Kauną, vėliau sovietmetį. Kodėl buvo svarbi ši istorija? Ir, kaip suprantu, ši jautri ir skaudi istorija yra iš tavo pačios šeimos?
Man kartais atrodo, kad toji istorija yra vienas svarbiausių mano gyvenimo pasakojimų. Ankstyvoje vaikystėje itin daug laiko praleisdavau pas savo prosenelę Salviną Jasiunskienę. Ji mane beprotiškai mylėjo, lepino ir tuo pačiu keistai smetoniškai auklėjo – negalėjau mūvėti kelnių, bėgioti, o svečius pasitikdavau reveransu. Prosenelė manyje įdiegė ir meilę Lietuvai. Net sovietmečiu pas ją ant bufetuko stovėjo atspausdinta „Tautiška giesmė“. Sąmoninguose mano prisiminimuose neišliko akimirkų, kai prosenelė pasakoja apie savo dramatišką praeitį. Gal ji pati man to niekada ir nepasakojo? Nebežinau. Tačiau atrodo, kad visada žinojau, kas jai nutiko, kokias tragedijas ir išbandymus teko patirti. Tai žino visa mūsų giminė.
Salvinos vyras, mano prosenelis Stasys Jasiunskas yra Lietuvos didvyris, lakūnas kapitonas, per karą daug kentėjęs, išgyvenęs Červėnės žudynes. O kokia jų meilės istorija! Sąmoningai šiek tiek pakeičiau jų vardus romane, nes tai nėra knyga vien apie juos, tai nėra jiems dedikuota biografija. Tačiau norėjau jų istoriją papasakoti čia, ir noriu pasakoti ją nuolat, priminti ir sau, ir kitiems, kas mes, lietuviai, esame ir kodėl tokie esame. Man atrodo, aš dar ne kartą apie juos rašysiu, bet jei trumpai – taip, visos „Trisdešimt“ aprašytos istorijos apie tarpukario Kauną ir apie karą yra visiškai tikros bei faktiškai pagrįstos.
Jurgos paniška trisdešimtmečio baimė akistatoje su jos promočiutės Silvijos tragiškomis patirtimis gali atrodyti naivi ir šventvagiška. Tačiau turbūt viskas neatsiranda iš niekur, o tai, ką išgyveno ir patyrė mūsų protėviai, kažkuria prasme ataidi mūsų gyvenimuose. Būtent tavo romanas paskatino tokias mintis. Ar esi susimąsčius apie tokį tęstinumą?
Visiškai taip. Vis pagaunu save, kad, tarkim, neišmetu maisto, nes jeigu badas?.. Arba pagaunu dairantis slėptuvių, atsarginių išėjimų. Nepasitikiu nepažįstamais žmonėmis. Mano amerikiečiui vyrui panašios mintys niekada nekyla. Paradoksas, kad pati gyvenime visiškai nepatyriau nepriteklių, tačiau tos karo istorijos iš močiučių ir senelių lūpų tarsi kraujyje įrašytos.
Ir šią mintį dar galima pratęsti siužetine linija iš romano, kai Jurga Londone bando susikurti, perkurti save pirkdama vintažinius rūbus blusturgiuose. Ir, tarkim, tas momentas, kai ji pati supranta, kaip stipriai ilgisi senelės kailinės lapės. Ar įmanoma pabėgti nuo praeities, ar nori nenori šaknys lydi mus?
Man atrodo, kad ne, neįmanoma, kažkuri dalis visada liks. Tačiau tikrai galima keistis, augti, transformuotis. Tam itin padeda emigracija, išėjimas iš aplinkos, kur visi kiti jau turi nusistovėjusį požiūrį į tave. Būtent naujoje aplinkoje pamažu galima išsiaiškinti, kas esi iš tiesų, nes vieni asmenybės bruožai nukrenta lyg senas rūbas, o kiti pasirodo esą nemirtingi. „Trisdešimt“ veikėja Jurga Londone patiria dvilypę transformaciją – ji ieško savęs rengdamasi senais kitų žmonių drabužiais ir taip tarsi bando išjausti savo giminės praeitį, o kartu susikurti naują save.
Vienas ryškiausių romano personažų gyvenimo tiesomis besidalijanti teta Rožė. Turbūt daugelis aplink save turime tokių viską savo rankose laikančių tetų. Apskritai šis romanas prisotintas ironijos, gero humoro, kaip ir kitos tavo knygos. Ar ir tavo žvilgsnis į pasaulį toks – su humoru ir šypsena?
Rožė – tai giminės matrona, kurią kiekviena giminė, tikiuosi, turi. Tokios moterys laiko pasaulį. Mūsų giminė irgi turi tokią tetą, kurią labai myliu ir kuria žaviuosi, tik per retai jai paskambinu. Tokios tetos, močiutės, mamos yra ūmios, skardžiabalsės, guvaus proto ir turi aštrų humoro jausmą. Įsivaizduoju, kad tokios Rožės valdė visuomenes matriarchato laikais.
Vasarą su didžiule sėkme sugrįžo tavo knyga „Viena Indijoje“, dabar sugrįžta „Trisdešimt“, akivaizdu, kad tavo knygos gyvos ir mylimos skaitytojų, o gal gali išduoti, prie ko dirbi dabar? Ar turi laiko rašyti?
Niekada viešai nesakau apie ką rašau. Tai ne prietaras, bet praktinis pastebėjimas, kad, kaip sakydavo mano draugės šviesaus atminimo mama, „ko nedadarai, tą dašneki“. Tad geriau mažiau šnekėti, ką rašau, daugiau rašyti, o jau kai parašysiu, tada parodysiu.
Palikite komentarą