„Pašto“, „Arklienos kumpio“, „Dailiausios moters mieste“ ir kitų kultinėmis tapusių prozos knygų autorius Charles Bukowski taip pat rašė ir eilėraščius. Ką tik lietuviškai pasirodė literatūros chuliganu praminto autoriaus eilėraščių rinkinys „Meilė – tai pragaro šuva“. Šie 1974–1977 m. rašyti eilėraščiai šiandien pripažinti modernios literatūros klasika.
Ch. Bukowski (1920–1994) – daugybę sekėjų ir mėgdžiotojų turėjęs poetas ir prozininkas, vienų laikytas tikru dievuku, įtakingiausiu savo kartos amerikiečių rašytoju, kitų – nepraustaburniu alkoholiku, kurio eilėraščiai apskritai neturėtų būti laikomi poezija. Ch. Bukowski eilėraščiams būdingas savotišką mini apsakymą primenantis stilius, šnekamoji kalba, paprasta, kiek galima mažiau dekoruota forma, sarkazmas ir ironija.
Didžioji Charles Bukowski kūrybos dalis autobiografinė, todėl autoriaus dėmesio centre ne kokie nors išgalvoti didvyriai ir jų herojiški poelgiai ar pretenzingumu atsiduodančios menininkų „vidinės kančios“, bet jokių iliuzijų dėl žmonių giminės nepuoselėjantis, pigiose skylėse gyvenantis ir menkai apmokamus darbus dirbantis žmogus. Jo svarbiausias kūrybos bruožas – sąžiningumas, už kurį galima autorių mėgti arba jo nekęsti. Vaikystė, meilės vaizdeliai, girtuoklystės, senatvė, požiūris į savo paties kūrybą ir žmonių tarpusavio santykius – visa pavaizduota sąžiningai ir nenuobodžiai.
Originalo kalba rinkinys „Meilė – tai pragaro šuva“ buvo išleistas prieš pat pasirodant autoriaus romanui „Moterys“, tad su juo daug kuo siejasi – gaivališkai ir nepagražintai pasakojama apie jo dažnai nenusisekusius ryšius su moterimis – buvusiomis ir esamomis, meilužėmis ir kekšėmis. Kiti veikėjai – nuolatiniai barų lankytojai, Amerikos darbininkai, atskalūnai, marginalai.
Gedimino Puloko verstame eilėraščių rinkinyje tikrovės nepoetizuojantis poetas vienu staigiu judesiu nuplėšia bet kokį paviršutiniškumą. Iš pirmo žvilgsnio grubus ir netašytas Ch. Bukowski parodo savo pažeidžiamumą pasirinkdamas rašyti apie meilę, bet daro tai nebanaliai. Būdamas emocionalus žmogus, kartą savo redaktoriaus pavadintas „aistringu bepročiu“, jis atsiskleidžia kaip galintis būti kietas ir švelnus, jautrus ir šiurkštus. Atitinkamai ir poezijos rinkinyje autorius parodo daugybę galimų meilės pavidalų: savanaudišką ir narcizišką, atsitiktinę, paslaptingą ir skausmingą, galiausiai džiaugsmingą, kantrią ir daug ką atperkančią. Ch. Bukowski eilėse pro purvą ir neviltį prasiveržia nenumaldomas gyvybingumas, vos pagaunami grožio mirksniai ir gili išmintis.
Dažnai literatūros kritikai pabrėžia, kad tikrąją vertę turinti Ch. Bukowski kūryba slypi ne jo romanuose ar apsakymuose, bet poezijoje, o ypač rinkinyje „Meilė – tai pragaro šuva“, kuriame jis narsto meilės įvairovę.
Palikite komentarą