Romano „Kryžkelės“ autorius: sunku ne kalbėtis, o priimti, kas mums sakoma

„Kiek komedijos ir tragedijos slypi tame, ką kartais esame pasiryžę padaryti, kad tik nereikėtų pripažinti tiesos, kuri mums tiesiai prieš nosį. Būtent čia mano, kaip rašytojo, teritorija“, – sako amerikiečių rašytojas Jonathanas Fransenas ir ką tik lietuviškai pasirodžiusiame romane „Kryžkelės“ leidžiasi narplioti sudėtingus, bet daugelio mūsų kasdien išgyvenamus santykių sunkumus. Kodėl rekomenduojame atsiversti „Kryžkeles“?

Kai praeina noras kritikuoti ir teisti tėvus

„Kryžkelės“ atveria duris į amerikiečių šeimos Hildebrantų kasdienio gyvenimo užkulisius, paslaptis, bandymus nuo artimiausių žmonių paslėpti tiesą, nors ji akivaizdi. J. Fransenas sako, kad šeimos santykiuose visada daug įtampos, o įtampa rašytojus traukia. „Prieš penkerius metus, kai pasiekiau tą savo tėvų amžių, kai geriausiai juos pažinojau, praradau bet kokį norą juos kritikuoti ar teisti. Ir tada susimąsčiau, ar galėčiau parašyti romaną, kuriame šeima būtų absoliutus centras tiek siužetiškai, tiek tematiškai. Romaną, kuriame pavaizduočiau visus jos narius nė kiek jų neteisdamas.“

Visi Hildebrantų šeimos nariai išgyvena asmeninio gyvenimo krizes. Tėvas – pastorius Rasas – kovoja su aistra parapijietei ir baime netekti autoriteto tikinčiųjų bendruomenėje. Jo žmona Marion psichologės kabinete atsigręžia į kruopščiai slėptą savo praeities etapą. Gyvenimo kryžkeles prieina ir vyriausieji Hildebrantų vaikai: Klemas nusprendžia mesti studijas ir pradėti karo tarnybą Vietname, Bekė gauna netikėtą palikimą, kuris įžiebia namiškių nesantarvę, o Peris vis labiau įninka į narkotikus. Meilė, neištikimybė, tiesos paieškos ir ribinės psichikos būsenos – visa tai analizuodamas J. Franzenas užčiuopia sukrečiamas žmogiškas patirtis ir kuria nepamirštamus psichologinius portretus.

Rytų Europos užkampis ir arkliena – Lietuva ankstesniame romane

 Tolima ir paslaptinga Rytų Europa, arkliena ir bičiulis Gitanas – tokią Lietuvą J. Fransenas prieš du dešimtmečius pavaizdavo romane „Pataisos“. Šiandien jis sako, kad apie Lietuvą tada žinojo kiek daugiau nei Kafka apie Oklahomą ar Brechtas apie Aliaską, o ką tik nepriklausomybę atgavusios ir į laisvą rinką pakliuvusios valstybės būsena priminė padėtį, į kurią patenka pagrindinis veikėjas Čipas Lambertas susirgus tėvui. Tiesa, Lietuvoje ši knyga sulaukė ir nemažai pasipiktinimo reakcijų, buvo net skaitytojų, kurie susitikę rašytoją mėgino jam paaiškinti, kaip Lietuvoje yra iš tiesų. Tad šiandien J. Fransenas sako, kad sugrįžti su „Kryžkelėmis“ į Lietuvą įdomus jausmas.

Yoko Ono, hipiai, Niksonas. Bet čia ne apie tai

 „Kryžkelių“ veiksmas nukelia į aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį. J. Franzenas sako, kad tai labai spalvingas laikas, kurio prieštaravimai sunkiai įsivaizduojami šiandieniniame pasaulyje. „Tarkim, daug krikščionių JAV buvo įsitraukę į pilietinių teisių ir antikarinį judėjimą. Visiškai priešingai nei šiandieninėje Amerikoje, kurioje religingumas tapo beveik sinonimiškas konservatyviai politikai. Buvo smagu išnaudoti tą kontrastą“, – pasakoja J. Franzenas.

J. Fransenas vengė rašyti istorinį romaną, o aštuntas dešimtmetis – būtent tas laikas, kurį dar puikiai prisimena pats. Rašytojas pripažįsta, kad nenorėjo iš praėjusio laiko sukurti šabloną. „Galima įsivaizduoti šio dešimtmečio fotoalbumą – Ričardas Niksonas, siaubingi kostiumai, Saigono užėmimas, Yoko Ono – dabar visi tai žmonės lengvai atpažįsta kaip aštuntą dešimtmetį. Tačiau tie, kurie gyveno aštuntame dešimtmetyje taip savęs nematė. Jie tiesiog gyveno savo gyvenimus, nemąstydami, kad priklauso kažkokiai erai“, – pasakoja romano „Kryžkelės“ autorius.

Nereligingo žmogaus romanas apie religiją?

 Nors pagrindinis romano veikėjas pastorius, o „Kryžkelės“ – jo prižiūrimos religinės jaunimo bendruomenės pavadinimas, romanas nėra religinis. Priešingai, peržengiantis vienos religijos ribas ir keliantis kontroversiškus žmogaus laisvės, pasirinkimo klausimus. Kaip derinti moralę ir asmeninę laisvę? Kodėl net manydami, kad elgiamės teisingai, dažnai žeidžiame kitą?

„Net jei žmogus apskritai jaučia priešiškumą kuriai nors religijai ir tikintiesiems, jam vis tiek gali būti įdomu perskaityti knygą, kurioje religiniai įsitikinimai vaizduojami nė kiek neteisiant, o kaip įdomus ir plačiai paplitęs reiškinys. Knygą, kurioje atjaučiami tiek tikintys, tiek netikintys veikėjai. Ir vieniems, ir kitiems palieku laisvę turėti abejonių ir pasielgti netinkamai“, – pasakoja J. Franzenas.