Bitė Vilimaitė

Vilniaus universitete autorė baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1971 m. priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai. Vyras – Rimantas Šukys, sūnus – Ignas (1971–2009 m.). Vaikystėje ir paauglystėje rašytoja gyveno Kaune, vėliau persikėlė į Vilnių,  o paskutiniaisiais metais gyveno Lazdijų rajono savivaldybės Šlavantų seniūnijos Avižienių kaime.

Bitė Vilimaitė yra trumpos, lakoniškos, į detales orientuotos novelės kūrėja, metusi iššūkį sovietmečio literatūros gigantomanijai. Už knygą „Papartynų saulė“ (2002 m.), kurioje surinkti 1966–1996 m. rašyti 145 trumpi autorės kūriniai, Bitei Vilimaitei suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija (2003 m.).
Verta paminėti ir rašytojos 1981 m. išleistą apysaką „Rojaus obuoliukai“. Pagrindinė šios knygos herojė mažoji Elzė su tėvu atsikelia iš miesto į kolūkį. Kita aplinka, nauji žmonės, o svarbiausia – gamta apžavi mergaitę. Apysakos siužetą sudaro Elzės ir jos naujų draugų bei artimųjų santykiai, įvykiai, su kuriais susiduria mergaitė naujoje aplinkoje. Tai – viena iš rašytojos sukurtų mažosios prozos knygų vaikams. Kitos: „Pirmūnų šventė“ (1977 m.), „Čiuožyklos muzika“ (1992 m.) ir naujausias kūrinys vaikams „Mergaitės romanas“ (2004 m.), kuriame atsiskleidžia itin skaudus  nereikalingo vaiko – našlaitės Elzės – likimas. Autorei visada rūpėjo gyvenimo nuskriaustų vaikų, moters likimas.

Kritikų teigimu, ši išskirtinė lietuvių literatūros asmenybė geba apie skaudžius dalykus kalbėti ramiu, emociškai suvaldytu tonu. Jos kūrybai svetimas perdėtas dramatinių išgyvenimų vaizdavimas. Autorės tekstai santūrūs, nors potekstėje neretai slypi egzistencinės dramos. Vėlesnėje kūryboje santūrų toną papildo ironiškas.