Balys Sruoga

spalio 16 d., Vilnius) – poetas, dramaturgas, literatūros kritikas.

Gimė gausioje aštuonis vaikus auginančioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Net keturis sūnus tėvai išleido į mokslus.
Balys Sruoga lankė Vabalninko pradinę mokyklą, vėliau - Panevėžio gimnaziją. Studijavo Peterburgo ir Maskvos universitetuose. Gyvendamas šiuose miestuose dalyvavo suėjimuose, kuriuose lankėsi poetai K. Balmontas, V. Briusovas, A. Belas, V. Ivanovas, B. Pasternakas, rašytojai I. Buninas, A. Tolstojus, kompožitorius S. Rachmaninovas, režisierius K. Stanislavskis, aktorius F. Šaliapinas, diplomatas Jurgis Baltrušaitis. Tuo metu Balys Sruoga, jautrus ir impulsyvus jaunasis poetas ilgais linų spalvos plaukais, po Maskvą vaikščiojo apsisiautęs pečius juoda pelerina.

1918 m. grįžo į Lietuvą, mokytojavo Biržų apylinkėse, vėliau Vilniuje. 1920 m., Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai, persikėlė į Kauną. Dirbo spaudos biure, bendradarbiavo dienraštyje „Lietuva“. Išsiskyrė ryškiu temperamentu, mėgo sąmojį, laikraščiams rašė kandžius straipsnius, kuriuos pasirašinėjo skirtingais slapyvardžiais - Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė, ir mėgo polemizuoti pats su savimi.

1921 -1923 m. mokėsi Miuncheno Liudviko ir Maksimiljano universitete. Čia studijavo slavistiką, teatro ir meno istoriją, laisvalaikiu lankėsi menininkų kavinėse, teatruose, meno galerijose. B. Sruogos baigiamasis darbas apie lietuvių liaudies dainas buvo įvertintas teigiamai, jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Mokydamasis Miunchene Sruoga daug vertė - O. Milašiaus, H. Heinės, Novalio kūrinius.

1924 m. grįžęs į Lietuvą vedė istorikę Vandą Daugirdaitę. Jaunieji apsigyveno Klaipėdoje.
Tais pačiais metais balandžio mėn. B. Sruoga priėmė Kauno universiteto pasiūlymą nuo rudens dirbti Humanitarinių mokslų fakultete. B. Sruoga persikėlė į Kauną, dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, iš karto įsitraukė į akademinį gyvenimą. Universitete dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vedė slavistikos ir teatro seminarus, įsteigė akademinę dramos studiją. Greta universitetinio darbo skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. 1932 m. jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis.

Kaip ir jaunystėje mėgo provokuojančią aprangą. Nuo Miuncheno laikų dėvėjo laisvas, vos žemiau kelių juostele užsibai­giančias kelnes, ilgas, blauzdas ap­tempiančias kojines, vilkėjo apsitrynu­sį, visada kiek striukokų rankovių švarkelį.

1925 m. rugpjūčio 15 d. gimė dukra Dalia.

1939 m. atnaujino darbą Vilniaus universitetas. B. Sruoga persikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių. Čia skaitė studentams tuos pačius rusų literatūros ir teatro istorijos kursus, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams. B. Sruogos vadovaujama, universitete pradėjo darbą teatrologijos katedra.

Vilnių užėmus vokiečiams B. Sruoga ne kartą bandytas atleisti iš universiteto. Jam buvo inkriminuojami rusų literatūros dėstymas. 1943 m. kovo 16 d. jį „keletui parų“ suėmė politinės policijos pareigūnai. 1943 m. Vilniaus universitetas uždarytas.

1943 m. pavasarį lietuvių inteligentų grupė buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur gavo išimtinę padėtį lageryje - tapo „garbės kaliniais“. Balys Sruoga gavo teisę dirbti lagerio raštinėje (nes mokėjo daug kalbų). Dirbdamas kanceliarijoje Balys Sruoga klastojo įsakymus ir taip gelbėjo draugus nuo bausmių ir dujų kameros.
1945 m. sausio 25 d. prasidėjo lagerio evakuacija. B. Suoga du mėnesius praleido laikinoje stovykloje Torūnėje, kur vėl dirbo pašte ir viršininko kanceliarijoje.

LTSR vyriausybės nutarimu į Torūnę buvo pasiųstas specialus lėktuvas, ir juo 1945 m. gegužės 13 d. B. Sruoga buvo parvežtas į Vilnių. Vilniuje vėl dėstė universitete.
1945 m. birželio pradžioje B. Sruoga buvo priimtas į LTSR rašytojų sąjungą. Jos dėka pirmąją pokario vasarą praleido Birštone gydydamasis. Čia parašė garsiausią savo kūrinį – beletrizuotus atsiminimus „Dievų miškas“.

1946 m. rugsėjo 28 d. atleistas iš rusų literatūros katedros vedėjo pareigų. Tais pačiais metais vykusiame visuotiniame LTSR rašytojų susirinkime „Dievų miškas“ buvo įvertintas kaip „ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų“. Knyga po begalės korektūrų išleista tik po B. Sruogos mirties - 1957 m., o originali versija - tik naujausiuose leidimuose.

Koncentracijos stovyklos patyrimai stipriai paveikė ne tik dvasinę, bet ir fizinę rašytojo būklę. Paskutinę savo gyvenimo vasarą B. Sruoga praleido savo namuose Kaune. 1947 metų spalio 16 d. Balys Sruoga mirė. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.