Artūras Antanas Skučas

kovo 7 d.) – architektas, atsargos pulkininkas leitenantas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir vienas iš pirmųjų šio judėjimo įkūrėjų. Artūras Antanas Skučas ėjo „Sąjūdžio žinių“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas, kūrė kariuomenės savanorių pajėgas ir iki 1993 m. vadovavo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos Skyriui.


Architekto išsilavinimą įgijęs jaunuolis nesudvejojo, kai reikėjo rinktis tarp profesinės karjeros ir pareigos šaliai. Jis atvirauja, kad prasidėjus Sąjūdžiui, nekilo nė menkiausios dvejonės prisijungti prie judėjimo – šalies nepriklausomybė visada buvusi viena iš didžiausių jo svajonių. Galima sakyti, kad Artūras Antanas Skučas patriotizmą ir strateginį mąstymą paveldėjo, kad tai – jo giminės bruožas. Jo senelis tarnavo tarpukario Lietuvos kariuomenėje, o vienas iš tolimų giminaičių – Kazimieras Skučas – net ėjo vidaus reikalų ministro pareigas.


Vyras apgailestauja, kad įtemptomis 1990–1993 m. akimirkomis ne visada rasdavo laiko fiksuoti lemtingus įvykius ir rašyti dienoraštį. Tačiau ėmęs rengti savo prisiminimų knygą „Pėstininko užrašai“ ir atsivertęs padrikus užrašus bei tų dienų protokolus, prisiminė viską beveik minučių tikslumu. O atsiradusias atminties spragas užpildyti padėjo ištikimi bendražygiai.

Artūro Antano Skučo knygos leidžia pažvelgti į svarbiausius valstybės įvykius kitu kampu – taip, kaip jų neparodė televizija ir nematė prie parlamento stovėję žmonės. Jis atskleidžia derybų su politine šalies valdžia užkulisus ir pasiaukojimą, kurio prireikė stojant prieš geriau ginkluotą ir nepalyginamai gausesnę Raudonąją armiją.


1993 m. palikęs parlamento Apsaugos skyriaus vadovo pareigas, Artūras Antanas Skučas dirbo Genadijaus Konopliovo banke, tačiau po keletos mėnesių darbą metė – jo netenkino pasirinktas verslo modelis. Vėliau sekė bandymai kurti smulkų verslą, tačiau ir jie nebuvo ilgalaikiai. Galiausiai vyras įsidarbino Krašto apsaugos ministerijoje.


Be prisiminimų knygos „Pėstininko užrašai“ Artūras Antanas Skučas dar yra išleidęs du poezijos rinkinius – „Kai ateina diena“ (2005) ir „Einu“ (2006). Pastaroji knyga yra išversta į anglų kalbą. Jo saviraiška neapsiriboja eilėmis – Artūras Antanas Skuča yra surengęs ir tris fotografijos parodas.


2018 m. pasirodė knyga „Nepriklausomybės gvardija“ – būtent taip iš pradžių neoficialiai vadinosi jo suburtas savanoriškos gynybos judėjimas, saugojęs parlamento rūmus karščiausių 1990–1991 m. įvykių metu.

Artūras Antanas Skučas su žmona Egle Martinaityte-Skučiene susilaukė keturių atžalų. Jis apdovanotas Vyčio kryžiaus Riterio kavalieriaus ordinu.