Antanas Venclova (1906 m. sausio 7 d., Trempiniai, Liubavo valsčius – 1971 m. birželio 28 d., Vilnius) – Lietuvos poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, tarybinis visuomenės ir politikos veikėjas.
Jo sūnus – Tomas Venclova – Lietuvos disidentas, šiuo
metu bene žymiausias pasaulyje lietuvių poetas, Jeilio universiteto
profesorius.
Žmona – Eliza Račkauskaitė – buvo
visapusiškai išsilavinusi. Jos tėvas – kilęs
iš bajoriškos šeimos, todėl nesižavėjo dukters
išrinktuoju Antanu Venclova, kuris buvo kairiųjų pažiūrų.
Deja, požiūriai išsiskyrė ne tik tarp žento ir uošvio,
bet ir tarp A. Venclovos bei jo sūnaus Tomo Venclovos, kuris po tėvo
mirties paskelbė garsųjį Atvirą laišką Lietuvos komunistų
partijos Centro komitetui ir emigravo iš Sovietų sąjungos.
Vis dėlto, Antanas Venclova nestokojo sūnaus pagarbos.
„Mano tėvas Antanas Venclova buvo įsitikinęs komunistas.
Aš jį gerbiau ir tebegerbiu kaip žmogų. Be ko kito,
ištikimybės savo principams mokiausi ir iš jo. Bet dar
jaunystėje, stebėdamas gyvenimą ir jame dalyvaudamas, susidariau
kitokią negu tėvas pažiūrų sistemą“. Toji Antano Venclovos
pažiūrų sistema buvo atvirai komunistinė, susidariusi klaidingai
įtikėjus marksistiniais idealais.
Pastarieji atsispindėjo ir
rašytojo kūryboje bei biografijoje. Jis dalyvavo delegacijoje,
vykusioje į SSRS dėl tariamo Lietuvos priėmimo į SSRS. Pirmieji
Antano Venclovos kūriniai pasirodė 1924-aisiais. To meto rinkiniams:
„Sutemų skersgatviuos“ ir „Gatvės švinta“
būdingos avangardistinės nuostatos, socialinių kontrastų
atspindėjimas. Vėlesniojoje poeto kūryboje (knygose: „Obelis kur
augalota“, „Šalies jaunystė“, „Žemė
gera“ ir kt.) išryškėja klasicistinei poezijai
būdingi kūrybos bruožai, sovietinės tikrovės idealizavimas.
Jau šiomis dienomis išleistą poeto kūrybos rinkinį
„Erškėtis“ (2009 m.) sudarė jo sūnus Tomas Venclova.
Jaunesnysis poetas atrinko tuos kūrinius, kurie jam pasirodė besą
gyvybingi ir dabar, istorinei epochai pasikeitus ir literatūrinei
tradicijai aktualizavus kitus vardus.