Antanas Šileika

Mokėsi Toronto universitete, kur baigė anglų kalbos studijas. Vėliau dviems metams išvyko į Paryžių – čia mokėsi menų mokykloje ir vedė sužadėtinę Snaigę. Prancūzijos sostinėje rašytojas pats mokėsi prancūzų kalbos, o kitus mokė anglų, taip pat buvo ir vieno išeivijos leidinio redakcinės komisijos narys. 1979 m. grįžęs į Kanadą įsidarbino Humberio koledže. Iki 1988 m. leido literatūros žurnalą „Descant“. Pirmasis Antano Šileikos romanas pasirodė 1994 m.


Rašytojo kūryboje netrūksta lietuviškų atspindžių – pasakojamos istorijos nukelia į pokarį, carinės Rusijos valdomą Lietuvą, Sovietų Sąjungą. Antano Šileikos darbai įvertinti Toronto miesto Knygų premija, taip pat ir Stepheno Leacock apdovanojimu. 2018 m. į lietuvių kalbą išversta jo knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ buvo nominuota mūsų šalies Metų knygos apdovanojimams. Joje netrūksta ir autobiografinių detalių iš rašytojo gyvenimo.


Šileika pasakoja, kad jo santykis su Lietuva – komplikuotas. Vaikystėje klausydamas tėvų pasakojimų jis įsivaizduodavo ją kaip pasakų ir stebuklų šalį, kurioje šalia veikia mitinės būtybės, o žmonių papročiai – nesuprantami svetimšaliams. Kadangi okupuotos šalies pasaulio žemėlapiuose nebuvo, Antanui Šileikai atrodė, kad jis yra atėjęs iš neegzistuojančio krašto.


Jis pripažįsta – gyvenant Kanandoje prisijaukinti lietuvybę buvo tikra kančia. Šeštadieninės lietuvių mokyklos labiau asocijavosi su žaidimais ir linksmybėmis, o ne su rimtu lietuvių kalbos ir kultūros pažinimu. Paauglį labiau traukė to meto amerikietiškas gyvenimo būdas – hipių judėjimas ir septintojo dešimtmečio mados. Jis teigia, kad labiau susidomėti tėvų šalies kultūra paskatino diskusijos Santaros-Šviesos suvažiavimuose – į juos, dabar vykstančius jau Lietuvoje, Alantos miestelyje, rašytojas atvyksta ir dabar.


Antanui Šileikai šiandien Lietuva yra amžinųjų svarstymų sritis, verčianti kelti klausimus, ką reiškia būti žmogumi ir lietuviu. Lietuvos jo gyvenime ir kūryboje vis daugiau ir daugiau. Jis lygina šalies istoriją su Senuoju Testamentu – ištisos kartos žmonių sunaikinamos, vėlesnės išsaugo kultūrinį palikimą ir atgimsta vėl, o istorija ne praeina, bet kartojasi. Anot jo, vakariečiams ir ypač amerikiečiams Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys yra neatrasta teritorija, kurią jie bando pažinti.