Algimantas Mackus (1932 m. vasario 11 d., Pagėgiai –1964 m. gruodžio 28 d., Čikaga, IL) – poetas, kritikas, eseistas, vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų.
Gimė Pagėgiuose, Vilniuje baigė pradžios mokyklą. 1944
m. Mackų šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Gyveno
pabėgėlių stovyklose, mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949
m. pavasį emigravo į JAV. Kurį laiką dirbo darbininku. Baigė
aukštąjį mokslą (studijavo rusų kalbą ir literatūrą,
Roosevelto universitete – psichologiją ), buvo aktyvus
išeivijos gyvenimo dalyvis. Nuo 1954 m. –
lietuviško radijo laidų vedėjas.
Dalyvavo
liberaliųjų akademinių organizacijų „Šviesa“ ir
„Santara“ veikloje, paskutinysis akademinio
„Šviesos“ sambūrio, dar nesusijungusio su
„Santara“, pirmininkas. Išleido eilėraščių
rinkinius „Elegijos“ (1950), „Jo yra žemė“
(1959), „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“
(1962, Vinco Krėvės premija). Paskutinis A.Mackaus poezijos rinkinys
„Chapel B“ (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam
rašytojui Antanui Škėmai, buvo išleistas jau po poeto
mirties ir yra lyg jo paties nekrologas.
Žuvo autoavarijoje
1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje.
