Algimantas Kaminskas

baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, o dar po penkerių metų jam įteiktas Vilniaus universiteto žurnalistikos diplomas. Savo karjerą būsimasis rašytojas pradėjo Kėdainiuose, kur dirbo laikraščio „Tarybinis kelias“ korektoriumi ir korespondentu. Vėliau dirbo direktoriaus pavaduotoju to paties miesto biochemijos gamykloje. Dar vėliau tęsė karjerą Jurbarke.

Į žurnalistiką Algimantas Kaminskas grįžo 1980 m., tapęs „Tarybinio kelio“ redaktoriaus pavaduotoju. Nuo 1984 m. persikėlė į Panevėžį ir buvo rajono laikraščio „Tėvynė“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1990 m. įsteigė to paties pavadinimo leidyklą. Čia dirbo iki pat savo žurnalistinės karjeros pabaigos, 2008 m.

Didžiausio populiarumo sulaukusia rašytojo knyga galima laikyti 1981 m. pasirodžiusią knygą „Kėdainių kronikos“. Tai – istorinė publicistinė poema, skirta šešių šimtų metų jubiliejų švenčiančiam miestui. Knygą sudaro 600 eilučių, o kiekviena iš jų aprašo vienus miesto gyvenimo metus. 7 tūkst. knygos egzempliorių buvo iškart parduoti. Ši knyga susilaukė papildomų redakcijų ir leidimų 1992 m. ir 2015 m.

Šiuo metu Algimantas Kaminskas jau daugiau kaip dešimtmetį nebedirba spaudoje, todėl visą laiką skiria rašymui. 2017 m. rašytojui už viso gyvenimo kūrybą buvo įteikta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardo premija. Atsiimdamas ją Algimantas Kaminskas teigė, kad šiuo metu trys jo kūriniai atiduoti leidykloms, o dar keturi rankraščiai guli ant darbo stalo – jis teigia turįs ką pasakyti ir nestokojantis minčių. Rašytojas apgailestauja, kad kūrybos procesą šiek tiek jau apsunkina laiko ir sveikatos stygius.

Algimantas Kaminskas jokiam žanrui pirmenybės neteikia. Tarp jo kūrinių yra ir poezijos, ir prozos – rašytojas teigia, kad jam svarbiausias pats rašymo procesas. Nuo 1982 m. rašytojas prikleuso Lietuvos rašytojų sąjungai.

Algimantas Kaminskas pasakoja iki šiol rašantis ranka. Rašytojass įsitikinęs, kad kompiuteris tampa nepageidaujamu tarpininku tarp minčių ir teksto, o popierius kuria intymesnį ryšį.

Rašytojas teigia, kad valstybei svarbios istorinės datos, tačiau jis mato praeitį ne kaip istorinių įvykių kaitą, bet kaip daugiasluoksnį procesą, kurio varomoji jėga – žmonės ir jų išgyvenimai.