Alfonsas Bieliauskas (1923 m. spalio 5 d., Naujieji Neveronys, Lietuva - 2018 m.
sausio 22 d., Vilnius, Lietuva) – lietuvių rašytojas, prozininkas,
literatūros kritikas.
Dar tarpukariu rašytojas mokėsi Kauno 3-oje valstybinėje
gimnazijoje, o nuo 1939 m. ėmė bendradarbiauti su komunistine
pogrindžio spauda. Prasidėjus Sovietų sąjungos ir Vokietijos karui,
pasitraukė į SSRS gilumą ir dirbo miško pramonėje. 1942 m.
prisijungė prie 16-osios lietuviškosios divizijos, bendradarbiavo
lietuviškose Maskvos radijo laidose.
Po karo Alfonsas Bieliauskas toliau reiškėsi komunistinėje
spaudoje, tapo aktyviu komjaunimo bei komunistų partijos veikėju.
Vilniuje nuo 1949-ųjų gyvenęs rašytojas 1951 m. baigė lietuvių
literatūros studijas Vilniaus universitete. Po jų tapo „Švyturio“
žurnalo redaktoriaus pavaduotoju, o vėliau – ir vyriausiuoju
redaktoriumi. Redakcijoje dirbo 21 metus, o dirbdamas išleido keturis
romanus ir literatūros kritikos knygą. 1971–1976 m. priklausė LKP
Centro Komitetui, buvo išrinktas į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.
Savo kūrybinį kelią Alfonsas Bieliauskas pradėjo kurdamas
propagandines publicistines apybraižas, kurios šlovino sovietinę
santvarką. Ankstyvojoje kūryboje laikėsi socialistinio realizmo
kanono, tačiau ilgainiui mėgino praskaidrinti šablonišką pasakojimą
lyrine refleksija ir vidiniu monologu. Bieliausko kūryba išversta į
rusų, ukrainiečių, estų, lenkų, latvių, anglų, vokiečių ir kitas
kalbas. 1983 m. jis tapo LSSR liaudies rašytoju, o jo kūriniai
apdovanoti LSSR premijomis.
Rašytojas įsitikinęs, kad materialinių vertybių perteklius lemia
dvasinių nykimą. Anot jo, tai atsiliepia tautos dvasiai, nes pastaroji
gyva ne tik turtais, bet stipria tapatybe ir kultūrine savimone. Anot
jo, klaidinga manyti, kad mažai šaliai gali pakakti keletos rašytojų
– priešingai, literatūros gyvybingumą išsaugo ne vien elitiniai
kūrėjai, bet ir daugybė kitų rašančių žmonių. Jie suneša
daugiausiai detalių į literatūrinę mozaiką, o pirmeiviai tik nustato,
kaip ji atrodys.
Rašytojas prisipažįsta kritiškai vertinantis sovietinę santvarką,
tačiau pabrėžia, kad ir tada nebuvo lengva išgyventi – kiekvienas
rašytojas turėdavo kitų veiklų, kad galėtų užtikrinti orų
pragyvenimą savo šeimai. Jis tikina – už ideologines klišes ir
santvarkos garbinimą niekas pinigais nesišvaistė, kaip dažnai mėginama
įrodyti.
2018 m. miręs rašytojas palaidotas Antakalnio kapinėse
Vilniuje.