Aleksandr Piatigorskij (Александр
Моисеевич Пятигорский; 1929 m. sausio 30 d., Maskva,
Sovietų Sąjunga – 2009 m. spalio 25 d., Londonas, Jungtinė
Karalystė) – rusų filosofas, istorikas, semiotikas, vienas
didžiausių Rusijos mąstytojų.
Maskvoje gimusio Piatigorskio
tėvas Mošė buvo inžinierius ir dirbo Stalino metalurgijos
kolegijoje dėstytoju.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jis su šeima buvo
išsiųstas dirbti į Urale esančią ginklų gamyklą – čia
Mošė tapo vyriausiuoju inžinieriumi, o jaunasis Aleksandras
įsidarbino fabrike darbininku.
Sūnus tėvo pėdomis sekti
nesiruošė – mokykloje jam sunkiai sekėsi matematika, chemija
ir fizika, todėl jis net du kartus buvo iš jos išmestas.
Nepaisant to, atsiskleidė kiti Aleksandro gabumai – jis daug skaitė
ir būdamas paauglys vien iš smalsumo išmoko lotynų
kalbą.
1951-aisiais baigęs Maskvos universitetą, jis
Stalingrade vidurinėje mokykloje dėstė istoriją, bet netrukus grįžo
į sostinę ir įsidarbino Orientalistikos studijų institute. Čia
Aleksandr Piatigorskij gilinosi į induistiką ir tamilų kalbą.
Veikiamas Tartu dirbusio Jurijaus Lotmano idėjų, jis susidomėjo
semiotika – dėka jų bendradarbiavimo susikūrė vadinamoji
Tartu-Maskvos semiotikos mokykla.
Aleksandr Piatigorskij ir
jo bičiulių dėmesys Rytų kultūroms kėlė įtarimų sovietinės
valdžios pareigūnams, tad 1968 m. jis neteko darbo Orientalistikos
studijų institute. Filosofas toliau skaitė filosofijos, psichologijos
ir semiotikos paskaitas Maskvos valstybiniame universitete.
1972 m. represijų susilaukė Piatigorskio budizmo mokytojas
Dandaronas, kuris pats ir keletas jo mokinių buvo nuteisti kalėti
lageryje. Baimindamasis dėl savo saugumo, Aleksandr Piatigorskij 1974 m.
apsisprendė išvykti į Izraelį, o iš ten persikėlė į
Oksfordą Jungtinėje Karalystėje.
Nors pirmieji metai
emigracijoje Piatigorskiui nebuvo lengvi, čia jis susipažino su tokiais
mąstytojais kaip Isaiah Berlinas ir Leszekas Kolakowskis – jų
rekomendacijos padėjo įsidarbinti Londono universiteto Rytų ir Afrikos
studijų mokykloje. Per paskutiniuosius du gyvenimo dešimtmečius
Aleksandr Piatigorskij ėmė rašyti prozą – kaip ir Albertas
Camus, Jean-Paul Sartre ar Umberto Eco, jis peržengė filosofinio diskurso
ribas bei prisijaukino grožinę literatūrą.
Aleksandr
Piatigorskij skeptiškai vertino akademinį žargoną ir mokslinio
pasaulio taisykles – jis buvo įsitikinęs, kad akademikai turėtų
rašyti kuo mažiau, nes tai trukdo mąstymo procesui. Studentai
pasakoja, kad jis niekuomet neturėdavo užrašų, o paskaitos
vykdavo teatrališkai – pabaigęs pasakojimą, Piatigorskij
auditorijoje užsirūkydavo, medituodavo smilkstančios cigaretės
dūmuose, o tada... imdavosi naujos temos.
Jam netikėtai
mirus 2009-asiais, britų leidinys „The Guardian“ teigė, kad
Aleksandr Piatigorskij „buvo vienas svarbiausių savo kartos
mąstytojų ir didžiausias Rusijos filosofas“.